Kur atsirado kava: Paslaptinga gėrimo kilmės ir paplitimo istorija

Kiekvieną rytą milijonai žmonių visame pasaulyje pradeda savo dieną nuo garuojančio, aromatingo tamsaus skysčio puodelio. Šis ritualas yra tapęs neatsiejama mūsų kultūros, darbo dienos ir socialinio gyvenimo dalimi. Tačiau ar kada nors, lėtai gurkšnodami savo rytinį espresso, cappuccino ar paprastą juodą kavą, susimąstėte, kur atsirado kava? Koks buvo šio stebuklingo gėrimo kelias nuo atokių kalnynų iki kiekvienos pasaulio kavinės? Kavos kilmės istorija yra ne ką mažiau intriguojanti nei pats gėrimas – ji apipinta legendomis, paslaptimis, kontrabandos operacijomis ir net religiniais karais.

Šiame straipsnyje leisimės į istorinę kelionę laiku ir erdve, siekdami išsiaiškinti, kaip laukinė uoga, augusi Rytų Afrikoje, tapo antra labiausiai pasaulyje parduodama preke po naftos. Nuo šokančių ožkų Etiopijoje iki slaptų sėklų gabenimo misijų ir kavos namų revoliucijos Europoje – pasiruoškite atrasti tikrąją kavos atsiradimo istoriją.

Legenda apie piemenį Kaldį ir šokančias ožkas

Svarstant, kur atsirado kava, dažniausiai tenka atsigręžti į senovės Etiopiją. Nors istoriniai šaltiniai negali tiksliai nurodyti dienos ar metų, kada žmogus pirmą kartą paragavo kavos, populiariausia legenda mus nukelia į IX amžių, į Etiopijos aukštumas, Kaffos regioną.

Pasakojama, kad jaunas ožkų piemuo, vardu Kaldis, vieną dieną pastebėjo neįprastą savo bandos elgesį. Jo ožkos, paprastai ramios ir lėtos, pradėjo energingai bėgioti, šokinėti ir dūkti, tarsi būtų įgavusios nepaaiškinamos energijos. Atidžiau patyrinėjęs aplinką, Kaldis pamatė, kad gyvūnai rupšnoja raudonas uogas nuo tamsiai žaliais lapais apaugusių krūmų.

Smalsumo vedinas, piemuo pats paragavo šių raudonų uogų (kurios iš tiesų buvo kavos vyšnios). Netrukus jis pajuto energijos antplūdį ir nuovargio dingimą. Nustebintas šio atradimo, Kaldis surinko saują uogų ir nunešė jas į vietinį vienuolyną, tikėdamasis pasidalinti šiuo stebuklu su išmintingais vienuoliais.

Tačiau vyriausiasis vienuolis, išklausęs Kaldžio pasakojimą, pavadino uogas „velnio kūriniu“ ir, siekdamas sunaikinti pagundą, įmetė jas į laužą. Netrukus po vienuolyną pasklido neapsakomai gardus skrudinamų kavos pupelių aromatas. Kiti vienuoliai, privilioti kvapo, susirinko prie ugnies, greitai išgriebė skrundačias pupeles iš pelenų, jas sutraiškė ir užpylė karštu vandeniu, kad išsaugotų šį aromatą. Taip, pasak legendos, buvo paruoštas pirmasis pasaulyje kavos puodelis. Vienuoliai greitai suprato, kad šis gėrimas padeda jiems išlikti budriems per ilgas naktines maldas, ir žinia apie stebuklingą gėrimą pradėjo plisti.

Etiopija – tikrasis kavos lopšys

Nors istorija apie Kaldį yra tik graži legenda, moksliniai tyrimai patvirtina, kad atsakymas į klausimą, kur atsirado kava, iš tiesų veda į Etiopiją. Konkrečiai – į Kaffos regioną, nuo kurio pavadinimo, manoma, ir kilo žodis „kava“ (angl. coffee, pranc. café, ital. caffè).

Etiopijos kalnų miškai yra natūrali Coffea arabica (arabikos) augalų tėvynė. Čia šie medžiai augo laukinėmis sąlygomis tūkstančius metų. Įdomu tai, kad senovės etiopai, ypač oromų genties žmonės, kavos iš pradžių visai negėrė. Vietoj to jie naudojo kavos augalą kaip maistą ir energijos šaltinį.

Ankstyviausi kavos vartojimo būdai gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinių:

• Kavos rutuliukai: Žmonės sutrindavo prinokusias kavos uogas kartu su sėklomis (pupelėmis) ir sumaišydavo gautą masę su gyvuliniais riebalais (dažniausiai lydytu sviestu – ghee). Iš šios masės buvo formuojami nedideli rutuliukai, kuriuos kariai ir medžiotojai pasiimdavo į ilgas keliones. Tai buvo savotiškas senovinis energetinis batonėlis, suteikiantis tiek kalorijų, tiek kofeino.
• Kavos lapų arbata: Buvo skinami kavos medžio lapai, kurie vėliau būdavo užplikomi karštu vandeniu, sukuriant nestiprų, į arbatą panašų gėrimą.
• Kavos vynas: Kavos uogų minkštimas buvo fermentuojamas, gaminant silpną alkoholinį gėrimą.

Persikėlimas per Raudonąją jūrą: Jemenas ir sufijų vienuoliai

Nors kava atsirado Etiopijoje, būtent kaimyniniame Jemene prasidėjo tikroji kavos, kaip karšto, plikomo gėrimo, istorija. Manoma, kad tarp XIII ir XV amžiaus Etiopijos pavyzdžiu pasekę prekybininkai arba vergai per Raudonąją jūrą pergabeno kavos sėklas į Arabijos pusiasalį, dabartinio Jemeno teritoriją.

Jemene kava rado tobulas sąlygas augti, o ypač ją pamėgo sufijų vienuoliai (islamo mistikai). Sufijams kava tapo nepakeičiamu dvasinių praktikų palydovu. Jie gėrė kavą (tuomet vadintą qahwa), kad išliktų žvalūs per naktinius ritualus, vadinamus dhikr, kurių metu buvo nuolat kartojamas Dievo vardas. Žodis qahwa arabų kalboje iš pradžių reiškė tam tikros rūšies vyną, tačiau vėliau šis terminas prigijo gėrimui, kuris „atbaido miegą“.

Būtent Jemene buvo ištobulintas kavos paruošimo būdas, labai artimas tam, kurį naudojame šiandien: pupelės buvo skrudinamos virš ugnies, sumalamos ir verdamos vandenyje. Jemeno uostamiestis Moka (Mocha) tapo pagrindiniu kavos prekybos centru pasaulyje. Būtent iš šio uosto kilo pavadinimas, kurį šiandien siejame su šokoladine kava – Moka.

Arabai greitai suprato, kokį ekonominį potencialą turi šis gėrimas, todėl įvedė griežtą monopoliją. Buvo griežtai draudžiama išvežti iš šalies daigias (žalias, neskrudintas) kavos pupeles. Prieš eksportuojant, visos pupelės privalėjo būti trumpai pavirinamos vandenyje arba stipriai paskrudinamos, kad jokioje kitoje šalyje nebūtų galima išauginti kavamedžių. Ši monopolija sėkmingai gyvavo ne vieną šimtmetį.

Kavos namai: Osmanų imperijos socialinė revoliucija

Iš Jemeno kava greitai išplito po visą Arabijos pusiasalį, pasiekė Meką ir Mediną, o XVI amžiaus viduryje užkariavo ir galingosios Osmanų imperijos sostinę – Stambulą. Čia atsirado visiškai naujas reiškinys, visam laikui pakeitęs žmonių socialinį gyvenimą – kavos namai (kaveh kanes).

Iki tol žmonės bendraudavo turguose arba religinėse įstaigose. Kavos namai tapo pirmosiomis sekuliariomis (pasaulietinėmis) erdvėmis, kur vyrai galėjo susirinkti, žaisti šachmatais ar nardais, klausytis muzikos, dalintis naujienomis ir, svarbiausia, diskutuoti apie politiką. Dėl šios priežasties kavos namai dažnai buvo vadinami „išminties mokyklomis“.

Tačiau kavos populiarumas ne visiems kėlė džiaugsmą. Valdovai greitai pastebėjo, kad kavos namuose besirenkantys žmonės pradeda pernelyg laisvai kritikuoti valdžią. Skirtingais laikotarpiais Mekoje, Kaire ir Stambule kava buvo oficialiai uždrausta. Žiauriausias iš visų buvo Osmanų sultonas Muradas IV, kuris XVII amžiuje įsakė uždaryti visus kavos namus, o už kavos gėrimą baudė mirties bausme. Legenda pasakoja, kad pats sultonas naktimis persirengęs paprastu miestiečiu klaidžiodavo Stambulo gatvėmis su kardu rankoje ir asmeniškai nukirsdindavo galvas tiems, kuriuos pagaudavo geriančius kavą.

Visgi, gėrimo populiarumas buvo toks didelis, kad jokie draudimai nepadėjo – kava išliko ir galiausiai nugalėjo visus politinius suvaržymus.

Kaip kava pasiekė Europą: Nuo velnio gėrimo iki popiežiaus palaiminimo

Kavos kelionė į Europą prasidėjo XVII amžiaus pradžioje. Venecijos pirkliai, prekiavę su Osmanų imperija, pirmieji atgabeno kavos pupeles į Europos žemyną. Iš pradžių europiečiai į šį egzotišką gėrimą žiūrėjo labai nepatikliai. Daugelis katalikų dvasininkų vadino kavą „kartišku Šėtono išradimu“ ir „musulmonų gėrimu“, teigdami, kad krikščionims nederėtų jo vartoti.

Kilo toks didelis pasipiktinimas, kad galiausiai buvo nuspręsta kreiptis į patį popiežių Klemensą VIII, prašant oficialiai uždrausti kavą. Tačiau prieš priimdamas sprendimą, popiežius paprašė atnešti jam paragauti šio „velnio gėrimo“. Paragavęs garuojančio, kvapnaus skysčio, popiežius esą nusišypsojo ir tarė: „Šis šėtono gėrimas yra toks skanus, kad būtų gaila leisti juo mėgautis tik netikėliams. Mes apgausime šėtoną jį pakrikštydami ir padarydami tikru krikščionišku gėrimu.“ Šis istorinis sprendimas, priimtas apie 1600 metus, atvėrė kavai duris į visą Europą.

Netrukus po visą žemyną pradėjo dygti kavos namai:

• Anglijoje: XVII a. viduryje Londone ir Oksforde atsidarė pirmieji kavos namai, kurie netrukus gavo „Pensinių universitetų“ (angl. Penny Universities) pravardę. Už vieną pensą žmogus galėdavo nusipirkti puodelį kavos ir įsitraukti į intelektualias diskusijas su mokslininkais, rašytojais bei prekybininkais. Garsioji draudimo rinka Lloyd’s of London savo veiklą pradėjo būtent Edwardo Lloydo kavos namuose.
• Austrijoje: Legendinė Vienos kavinių kultūra atsirado po to, kai 1683 metais lenkų, lietuvių ir austrų kariuomenės sumušė turkus prie Vienos vartų. Bėgdami turkai paliko daugybę maišų su keistomis rudomis pupelėmis. Laimėtojai manė, kad tai kupranugarių pašaras ir norėjo juos sudeginti, tačiau karo didvyrį Jurgis Pranciškus Kolčickis, ilgai gyvenęs Turkijoje, atpažino kavą, pasiėmė maišus ir atidarė pirmąją Vienos kavinę. Būtent jis sugalvojo į juodą turkišką kavą įpilti pieno ir medaus, taip padėdamas pagrindus šiuolaikinei europietiškai kavos gėrimo tradicijai.

Kontrabanda, pakeitusi pasaulio istoriją: Kaip kava užkariavo pasaulį

Kaip jau minėjome, arabai saugojo savo kavos monopoliją akyliau nei auksą. Tačiau pasaulinė paklausa augo neregėtais tempais, ir buvo tik laiko klausimas, kada kas nors sulaužys šias taisykles. Kavos plitimas po pasaulį yra įspūdingos kontrabandos ir drąsos istorija.

Indijos paslaptis (XVII a.)
Pirmasis arabų monopoliją sulaužė indų sufijus, vardu Baba Budanas. Grįždamas iš piligriminės kelionės į Meką, jis slapta išsivežė septynias daigias kavos sėklas, pririšęs jas prie savo pilvo (kituose šaltiniuose – paslėpęs barzdoje). Indijoje skaičius septyni laikomas šventu, todėl jo poelgis buvo traktuojamas kaip palaimintas. Jis pasodino sėklas Čikmagaluro kalvose Pietų Indijoje. Šios sėklos sėkmingai prigijo, ir taip prasidėjo kavos auginimas už Afrikos ir Arabijos pusiasalio ribų.

Olandų komercijos triumfas (XVII a. pabaiga)
Olandų Rytų Indijos bendrovė, matydama didžiulį pelną, pavogė gyvą kavamedžio sodinuką iš Jemeno ir atgabeno jį į Amsterdamo botanikos sodą. Iš ten sodinukai netrukus buvo išsiųsti į olandų kolonijas Indonezijoje – į Javos ir Sumatros salas. Kava ten taip puikiai prigijo, kad ilgą laiką terminas „Java“ Vakarų pasaulyje buvo naudojamas kaip žodžio „kava“ sinonimas. Olandai tapo pagrindiniais kavos tiekėjais Europoje.

Kelionė į Ameriką (XVIII a. pradžia)
Vienas dramatiškiausių epizodų kavos istorijoje susijęs su prancūzų jūrų karininku Gabrieliu de Kliu (Gabriel de Clieu). 1720 metais jis gavo vieną kavos medžio sodinuką iš Paryžiaus botanikos sodo (kuris ten atkeliavo kaip olandų dovana Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV). De Kliu pasiryžo šį augalą pergabenti per Atlanto vandenyną į Prancūzijos koloniją Martinikoje (Karibų jūroje). Kelionė buvo košmariška: laivą puolė tunisiečių piratai, vėliau užklupo baisi audra, o galiausiai laivas įstrigo ramiuose vandenyjuose, todėl įgulai pradėjo trūkti gėlo vandens. Vanduo buvo normuojamas, tačiau de Kliu kasdien dalinosi savo menka vandens porcija su kavos augalu, kad šis neišdžiūtų. Augalas išgyveno kelionę, buvo pasodintas Martinikoje ir, anot istorikų, būtent iš šio vieno medelio per ateinančius dešimtmečius Karibuose, Centrinėje ir Pietų Amerikoje išaugo dešimtys milijonų kavos medžių.

Kaip kava pasiekė Braziliją (XVIII a. pirma pusė)
Šiandien Brazilija yra didžiausia kavos gamintoja pasaulyje, tačiau jos pradžia buvo labai intriguojanti. 1727 metais Brazilijos vyriausybė išsiuntė pulkininką Franciską de Melo Paljetą (Francisco de Melo Palheta) į Prancūzijos Gvianą, neva išspręsti pasienio ginčo, tačiau tikrasis jo tikslas buvo gauti kavos sėklų. Prancūzijos gubernatorius griežtai atsisakė parduoti sėklas. Tačiau išvaizdus pulkininkas sugebėjo sužavėti gubernatoriaus žmoną. Prieš Paljetui išvykstant atgal į Braziliją, gubernatoriaus žmona įteikė jam atsisveikinimo dovaną – nuostabią gėlių puokštę. Tarp gėlių buvo gudriai paslėptos daigios kavos sėklos ir sodinukai, kurie tapo galingos Brazilijos kavos industrijos pamatu.

Kavos rūšys ir jų kilmė

Kalbant apie tai, kur atsirado kava, būtina suprasti, kad šiandien pasaulinėje rinkoje dominuoja dvi pagrindinės kavamedžių rūšys, kurios turi skirtingą kilmę ir istoriją:

• Arabika (Coffea arabica): Kaip jau minėta, arabika atsirado Etiopijoje. Ji sudaro apie 60–70 % visos pasaulyje užauginamos kavos. Arabikos medžiai yra lepesni, auga aukštesnėse kalnų vietovėse, reikalauja drėgno klimato ir pavėsio. Arabikos skonis yra subtilesnis, kompleksiškesnis, turi malonios rūgštelės ir įvairių vaisių, uogų ar gėlių poskonių.
• Robusta (Coffea canephora): Ši rūšis buvo atrasta daug vėliau, tik XIX amžiaus pabaigoje, Centrinėje ir Vakarinėje Afrikoje (dabartinės Kongo Demokratinės Respublikos ir Ugandos teritorijose). Robusta yra gerokai atsparesnė ligoms, gali augti žemesniame aukštyje ir aukštesnėje temperatūroje. Jos pupelėse yra beveik dvigubai daugiau kofeino nei arabikoje. Skonis yra kur kas stipresnis, kartesnis, dažnai primenantis žemės ar medžio natas. Dėl savo stiprumo ir tirštos kreminės putos (crema) kūrimo savybių, robusta dažnai naudojama espresso mišiniuose ir tirpioje kavoje.

Be šių dviejų lyderių, pasaulyje dar auga Liberika (kilusi iš Vakarų Afrikos, Liberijos regiono) bei Excelsa, tačiau jų komercinė reikšmė yra labai maža ir sudaro vos 1-2 % visos pasaulinės rinkos.

Kava Lietuvoje: Kada šis gėrimas pasiekė mūsų kraštą?

Kavos istorija neaplenkė ir Lietuvos. Žinoma, į mūsų šaltesnius kraštus ji atkeliavo kiek vėliau nei į Vakarų Europą. Manoma, kad pirmieji kavą Lietuvoje pradėjo gerti aukštuomenės atstovai XVIII amžiuje. Didikų Radvilų, Tiškevičių dvaruose buvo įrenginėjami specialūs kavos kambariai, o kavos virimas buvo laikomas prabangos ir rafinuoto skonio ženklu.

Ilgą laiką kava buvo prieinama tik patiems turtingiausiems. Paprasti žmonės vietoje tikros kavos gerdavo įvairius pakaitalus: skrudintų gilių, cikorijų, miežių ar net kiaulpienių šaknų „kavą“. Tikra pupelių kava platesnius visuomenės sluoksnius pasiekė tik XIX amžiaus pabaigoje ir ypač išpopuliarėjo Tarpukario Lietuvoje, Kaune, kur veikė garsios kavinės, pavyzdžiui, „Konrado kavinė“, tapusi intelektualų, rašytojų ir menininkų traukos centru.

Įdomūs ir mažai žinomi faktai apie kavos istoriją

Nors atrodo, kad apie kavą žinome daug, jos istorija slepia dar ne vieną įdomybę:

• Kava kaip maistas: Ankstyvieji Rytų Afrikos gyventojai kavą traktavo kaip maistą, o ne gėrimą. Mūsų tradicija gerti kavą skysta forma yra pakankamai nauja evoliuciniu požiūriu.
• Be kofeino išradimas: Kava be kofeino buvo atrasta visiškai atsitiktinai. 1905 metais vokiečių pirklio Ludwigo Roselijaus (Ludwig Roselius) laivas su kavos pupelių kroviniu papuolė į audrą, ir pupelės permirko sūriame jūros vandenyje. Paragavęs šios kavos jis pastebėjo, kad druskos vanduo išplovė kofeiną, tačiau išlaikė skonį. Šis atsitiktinumas padėjo pagrindus pramoniniam dekofeinizacijos procesui.
• Amerikos patriotizmas: Šiaurės Amerikoje kava ilgą laiką nebuvo tokia populiari kaip arbata, kurią mėgo britų kolonistai. Tačiau viskas pasikeitė 1773 metais po „Bostono arbatėlės“ (Boston Tea Party) protesto, kurio metu į jūrą buvo išmestas milžiniškas britų arbatos krovinys. Nuo tos dienos arbatos gėrimas buvo laikomas nepatriotišku, ir amerikiečiai masiškai perėjo prie kavos.
• Šiaurės fenomenas: Nors kava kilo iš karštosios Afrikos ir Arabijos, šiandien daugiausiai kavos vienam gyventojui pasaulyje išgeria Skandinavijos šalys. Suomija tvirtai užima pirmąją vietą pasaulyje, o jai iš paskos seka Norvegija bei Islandija.

Apibendrinimas: Kiekviename puodelyje – tūkstantmečių istorija

Klausimas, kur atsirado kava, atveria duris į nepaprastą istoriją, jungiančią skirtingus žemynus, kultūras ir epochas. Nuo laukinių Etiopijos krūmų, paslaptingų Jemeno vienuolynų naktų ir triukšmingų Stambulo turgų, iki jūrinių ekspedicijų per audringą Atlantą ir galiausiai – modernių miestų kavinių bei mūsų virtuvės stalų.

Kava niekada nebuvo tik paprastas gėrimas. Ji skatino revoliucijas, griovė monopolijas, įkvėpė menininkus, padėjo sukurti pasaulinius verslo tinklus ir iki šiol išlieka viena svarbiausių priemonių, padedančių žmonėms susiburti, bendrauti ir tiesiog mėgautis akimirka. Todėl kitą kartą, kai pakelsite prie lūpų savo rytinį kavos puodelį, prisiminkite ilgą ir vingiuotą kelionę, kurią turėjo nueiti ši maža ruda pupelė, kad pasiektų jūsų rankas.