Atsisėsk ir atsigerk: Išsami kelionė po stebuklingą arbatos pasaulį

Įsivaizduokite akimirką. Už lango žvarbus vėjas gainioja lietaus lašus, o gal spigina žiemos šaltis. O jūs – jaukiai įsitaisęs krėsle, rankose laikote garuojantį puodelį, kurio šiluma sklinda po visą kūną. Tai ne tik gėrimas. Tai ritualas, ramybės oazė, trumpas pabėgimas nuo kasdienio šurmulio. Tai arbatos akimirka. Daugelis mūsų arbatą laiko savaime suprantamu dalyku – greitai užplikomu maišeliu skubant į darbus. Tačiau už šio paprasto veiksmo slepiasi tūkstantmečių istorija, stulbinanti skonių ir aromatų įvairovė bei ištisos kultūros, suformuotos aplink šį kuklų augalo lapelį. Tad kviečiame atsisėsti, atsipalaiduoti ir leistis į išsamią kelionę po stebuklingą arbatos pasaulį. Pažadame, po jos į savo puodelį žiūrėsite visai kitaip.

Arbatos lopšys: trumpa, bet turtinga istorija

Kiekvienas arbatos gurkšnis – tai gurkšnis istorijos. Nors tiksli pradžia skendi legendose, populiariausia istorija nukelia mus į senovės Kiniją, maždaug 2737 m. pr. Kr. Pasakojama, kad imperatorius Šenongas (Shennong), išmintingas valdovas ir kinų medicinos tėvas, ilsėjosi po medžiu, kol jo tarnai virė vandenį. Vėjo gūsis į puodą įmetė kelis lapelius nuo laukinio arbatmedžio. Imperatorius, būdamas smalsus mokslininkas, nusprendė paragauti gauto nuoviro. Jį sužavėjo ne tik malonus skonis, bet ir gaivinantis poveikis. Taip, pasak legendos, gimė arbata.

Iš pradžių arbata Kinijoje buvo vertinama kaip vaistas, tonizuojanti priemonė, padedanti susikaupti ir išvalyti organizmą. Tik Tangų dinastijos (618–907 m.) laikais arbata tapo populiariu kasdieniu gėrimu, o arbatos gėrimas – savotišku menu ir socialiniu ritualu. Budistų vienuoliai, vertinę arbatą dėl jos gebėjimo padėti išlikti budriems ilgų meditacijų metu, suvaidino lemiamą vaidmenį platinant arbatos kultūrą po visą Aziją, ypač Japoniją.

Į Vakarus arbata atkeliavo daug vėliau. Pirmieji ją į Europą XVI amžiuje atgabeno portugalų pirkliai ir misionieriai, gyvenę Rytuose. Tačiau tik XVII amžiuje, olandams pradėjus aktyvią prekybą, arbata tapo prieinamesnė Europos aristokratijai. Ji buvo laikoma egzotiška prabangos preke, prieinama tik turtingiausiems. Didžiojoje Britanijoje arbatos populiarumą įtvirtino karalius Karolis II ir jo žmona portugalė Kotryna Braganzietė. Būtent britai arbatos gėrimą pavertė nacionaliniu ritualu, žinomu kaip „popietės arbata“ (afternoon tea), ir išplatino arbatos auginimo kultūrą savo kolonijose, tokiose kaip Indija ir Ceilonas (dabartinė Šri Lanka), taip nutraukdami Kinijos monopolį.

Ne visos arbatos vienodos: pagrindinės rūšys iš Camellia sinensis

Dažnai manoma, kad juodoji, žalioji ar baltoji arbata gaminamos iš skirtingų augalų. Tiesa yra kur kas įdomesnė: visos šios „tikrosios“ arbatos rūšys yra kilusios iš to paties visžalio augalo – kininio arbatmedžio (Camellia sinensis). Skirtumą tarp jų lemia vienas esminis procesas – oksidacija (dažnai klaidingai vadinama fermentacija). Tai cheminė reakcija, kuri prasideda, kai nuskinti arbatos lapeliai susiduria su deguonimi, ir kuri keičia jų spalvą, skonį bei aromatą.

Žalioji arbata

Tai arbata, kurios lapeliai patiria mažiausią oksidaciją. Siekiant jos išvengti, ką tik nuskinti lapeliai yra greitai kaitinami – garinami (japoniškas metodas) arba kepinami specialiose keptuvėse (kiniškas metodas). Šis procesas „užrakina“ žalią spalvą ir išsaugo didelę dalį natūralių antioksidantų. Žaliosios arbatos skonis yra gaivus, žolinis, kartais šiek tiek karstelėjęs, su jūros dumblių ar riešutų natomis. Populiariausios rūšys: japoniška Sencha, Matcha (miltelių pavidalo arbata, naudojama arbatos ceremonijose), kiniška Gunpowder („parako“ arbata, susukta į mažus rutuliukus).

Juodoji arbata

Tai Vakarų pasaulyje populiariausia arbatos rūšis. Jos gamybos procese lapeliams leidžiama pilnai oksiduotis. Nuskinti lapeliai yra vytinami, tada susukami, kad išsiskirtų sultys ir fermentai, ir galiausiai paliekami specialiose patalpose, kur, veikiami deguonies, pajuoduoja. Šis procesas suteikia arbatai sodrų, stiprų, kartais salyklinį skonį ir tamsiai raudoną ar rudą spalvą. Juodojoje arbatoje yra daugiau kofeino nei žaliojoje. Garsiausi pavyzdžiai: Assam (stipri, salyklinė), Darjeeling (vadinama arbatų šampanu, švelnesnė, gėliškesnė), Ceylon (gaivi ir citrusinė), taip pat populiarūs mišiniai kaip English Breakfast ar citrusiniais bergamočių aliejais pagardinta Earl Grey.

Baltoji arbata

Tai pati subtiliausia ir mažiausiai apdorota arbata. Jai skinami tik patys jauniausi, dar neišsiskleidę arbatmedžio pumpurai, padengti švelniais baltais pūkeliais (iš čia ir pavadinimas). Lapeliai tiesiog vytinami ir džiovinami natūraliai saulėje. Oksidacija yra minimali. Dėl švelnaus apdorojimo baltoji arbata išsaugo itin daug naudingų medžiagų. Jos skonis yra labai švelnus, subtilus, šiek tiek saldus, su gėlių ir vaisių užuominomis. Ji yra retesnė ir brangesnė. Garsiausia rūšis – Silver Needle („sidabrinės adatos“).

Ulongo (Oolong) arbata

Ulongas – tai tiltas tarp žaliosios ir juodosios arbatos. Jos oksidacijos lygis gali svyruoti nuo 10% iki 80%, todėl ulongo arbatų skonių paletė yra neįtikėtinai plati. Šviesesni ulongai primena žaliąją arbatą, pasižymi gėlišku, gaiviu aromatu (pvz., Tie Guan Yin), o tamsesni, labiau oksiduoti, artėja prie juodosios arbatos, turėdami skrudintų riešutų, medaus ar net šokolado natų (pvz., Da Hong Pao). Ulongo gamyba reikalauja didelio meistriškumo, todėl ši arbata dažnai vadinama arbatos žinovų pasirinkimu.

Pu-erh arbata

Tai unikali, post-fermentuota arbata iš Junanio provincijos Kinijoje. Po pradinio apdorojimo (panašaus į žaliosios arbatos) jos lapeliai yra presuojami į įvairias formas (diskus, plyteles) ir paliekami bręsti – nuo kelerių iki keliasdešimties metų. Šio proceso metu veikiant mikroorganizmams arbata įgauna specifinį, gilų, žemišką skonį ir aromatą, primenantį drėgną miško paklotę, grybus ar seną rūsį. Kuo senesnė Pu-erh arbata, tuo ji vertingesnė.

Anapus Camellia sinensis: Žolelių ir vaisių pasaulis

Griežtai tariant, viskas, kas pagaminta ne iš arbatmedžio lapų, nėra arbata. Tai – užpilai arba arbatžolės (angliškai „tisane“). Tačiau Lietuvoje mes viską meiliai vadiname arbata, ir tai yra neatsiejama mūsų kultūros dalis.

• Žolelių arbatos: Tai tikras gamtos vaistinės lobynas. Ramunėlės ramina ir padeda užmigti, mėtos gerina virškinimą, imbieras šildo ir kovoja su peršalimu, liepžiedžiai skatina prakaitavimą, o čiobreliai lengvina atsikosėjimą. Kiekviena žolelė turi savo paskirtį, perduodamą iš kartos į kartą.
• Vaisių ir uogų arbatos: Tai vitaminų ir geros nuotaikos užtaisas. Erškėtuogės – vitamino C karalienės, aviečių lapai ir uogos nuo seno naudojami peršalus, o įvairūs vaisių mišiniai (dažnai su hibisko žiedais, suteikiančiais ryškią raudoną spalvą ir rūgštelę) yra puikus pasirinkimas norintiems gaivaus gėrimo be kofeino.
• Rooibos (Raudonoji arbata): Nors vadinama arbata, Rooibos gaminama iš Pietų Afrikoje augančio krūmo Aspalathus linearis. Ši arbata neturi kofeino, yra švelnaus, natūraliai saldaus, riešutinio skonio. Joje gausu mineralų ir antioksidantų, todėl tai puiki alternatyva tradicinei arbatai, tinkama ir vaikams, ir vėlai vakare.

Tobulo puodelio paslaptys: menas plikyti arbatą

Net ir pati geriausia arbata gali būti sugadinta netinkamai ją paruošus. Norint atskleisti tikrąjį arbatos skonį ir aromatą, svarbu atkreipti dėmesį į kelis esminius dalykus.

Vanduo: Tai 99% jūsų arbatos puodelio, todėl jo kokybė yra kritiškai svarbi. Geriausia naudoti šviežią, minkštą, filtruotą vandenį. Venkite kelis kartus virinto vandens, nes jame mažiau deguonies, o tai neigiamai veikia skonį.

Temperatūra: Tai bene dažniausia klaida. Verdantis (100°C) vanduo tinka tik juodosioms ir žolelių arbatoms. Užpylus juo gležnus žaliosios ar baltosios arbatos lapelius, jie tiesiog „išdegs“, arbata taps karti ir praras savo subtilų aromatą.

• Baltoji ir žalioji arbata: 70-80°C (leiskite vandeniui užvirti ir palaukite 3-5 minutes, kol šiek tiek atvės).
• Ulongo arbata: 80-90°C.
• Juodoji ir žolelių arbatos: 95-100°C.

Kiekis ir plikymo laikas: Universali taisyklė – vienas arbatinis šaukštelis (apie 2-3 g) arbatžolių vienam puodeliui (apie 200 ml). Tačiau visada verta paskaityti gamintojo rekomendacijas. Plikymo laikas taip pat priklauso nuo rūšies:

• Žalioji arbata: 1-3 minutės. Per ilgai plikoma ji apkarsta.
• Juodoji arbata: 3-5 minutės.
• Baltoji arbata: 2-5 minutės.
• Ulongo arbata: 2-5 minutės (kokybiškus ulongus galima plikyti daug kartų, kaskart šiek tiek ilginant laiką).
• Žolelių arbatos: 5-10 minučių ar net ilgiau, kad atsiskleistų visos naudingosios savybės.

Arbata – tai daugiau nei gėrimas: ritualai ir kultūra

Arbata sujungia žmones. Skirtingose kultūrose susiformavo unikalūs arbatos gėrimo ritualai. Japonijoje tai – meditatyvi ir griežtų taisyklių kupina arbatos ceremonija Cha-no-yu, kurios esmė – harmonija, pagarba, tyrumas ir ramybė. Didžiojoje Britanijoje – tai socialinis įvykis, popietės arbata su sumuštiniais, pyragaičiais ir bandelėmis su džemu. Maroke svečias niekada nebus išleistas nepavaišintas saldžia mėtų arbata, kuri pilstoma į mažas stiklines iš didelio aukščio, kad susidarytų putos – tai svetingumo ir pagarbos ženklas.

O kaip Lietuvoje? Nors neturime tokios formalios ceremonijos kaip japonai, mūsų arbatos gėrimo kultūra yra gili ir jauki. Tai močiutės surinktų liepžiedžių ar čiobrelių arbata sergant, puodelis garuojančio gėrimo su medumi ir citrina grįžus namo sušalus, ramus vakaras su knyga ir vaisine arbata. Mums arbata – tai rūpestis, šiluma ir namų jaukumas.

Atraskite savo arbatos akimirką

Arbatos pasaulis yra beribis ir kupinas atradimų. Nebijokite eksperimentuoti. Išbandykite birią arbatą vietoj maišelių – nustebsite, koks sodrus gali būti jos skonis. Įsigykite gražų arbatinuką ir paverskite arbatos ruošimą mažu kasdieniu ritualu. Paragaukite dūminės Lapsang Souchong, gėliško ulongo ar žemiškos Pu-erh. Atraskite, kokia arbata jums labiausiai tinka ryte, o kokia padeda atsipalaiduoti vakare.

Galiausiai, svarbiausia arbatos sudedamoji dalis yra laikas. Laikas, kurį skiriate sau. Akimirka, kai sustojate, įkvepiate aromato ir leidžiate šilumai jus užlieti. Būtent ši pauzė ir yra didžiausia arbatos magija. Tad atsisėskite ir atsigerkite. Mėgaukitės.