Arbatos Klajūnai: Kelionė po Pasaulio Skonius ir Aromatus

Užmerkite akis ir įsivaizduokite. Garuojantis puodelis jūsų rankose – tai ne šiaip karštas gėrimas. Tai bilietas į tolimą kraštą, durys į senovinę kultūrą, tylus pokalbis su istorija. Kiekvienas gurkšnis gali nukelti į saulės nutviekstus Kinijos kalnų šlaitus, kur gimė pirmoji arbata, į triukšmingą Indijos turgų, kvepiantį prieskoniais, arba į ramų japonišką sodą, kur laikas, rodos, sustoja. Sveiki atvykę į arbatos klajūnų pasaulį. Būti arbatos klajūnu – tai ne tiesiog mėgti arbatą. Tai leistis į begalinę atradimų kelionę, kurioje kiekviena nauja rūšis, kiekvienas paruošimo būdas atveria vis kitokį pasaulio kampelį. Tai smalsumas, vedantis per tūkstantmečius ir žemynus, telpantis viename mažame arbatos lapelyje.

Šiandien mes kartu leisimės į šią klajonę. Pamirškite greitai užplikomą arbatos pakelį ir skubų gurkšnojimą prie kompiuterio ekrano. Mes nersime gilyn – į arbatos sielą, jos legendas, tradicijas ir begalinę įvairovę. Pasiruoškite tapti tikru arbatos klajūnu.

Legenda, pagimdžiusi ritualą: Arbatos kelio pradžia

Mūsų kelionė prasideda ten, kur ir pati arbata – senovės Kinijoje, prieš beveik penkis tūkstančius metų. Legenda pasakoja apie imperatorių Šenongą (Shennong), išmintingą valdovą, žolininką ir mokslo tėvą. Jis mokė savo žmones žemdirbystės ir medicinos, o pats turėjo įprotį gerti tik virintą vandenį – taip saugojosi ligų. Vieną 2737 m. pr. Kr. dieną, ilsėdamasis po laukiniu arbatmedžiu, imperatorius virė vandenį. Vėjo gūsis į puodą įmetė kelis lapelius nuo šalia augusio krūmo. Vanduo nusidažė auksine spalva ir paskleidė malonų aromatą. Smalsumo vedamas Šenongas paragavo gėrimo. Jis buvo sužavėtas ne tik gaivinančiu skoniu, bet ir pojūčiu, kurį gėrimas suteikė – kūnas atgavo jėgas, o protas tapo skaidresnis.

Taip, pasak legendos, buvo atrasta arbata. Iš pradžių vertinta kaip vaistas, tonizuojanti priemonė, ji pamažu tapo meditacijos dalimi budistų vienuolynuose. Vienuoliai pastebėjo, kad arbata padeda išlikti budriems per ilgas meditacijos valandas. Būtent jie išpopuliarino arbatos gėrimą ir pavertė jį dvasine praktika. Tačiau tik Tangų dinastijos (618–907 m.) laikais arbata tapo nacionaliniu gėrimu, prieinamu ne tik imperatoriaus dvarui ar vienuoliams, bet ir paprastiems žmonėms. Būtent šiuo laikotarpiu gyveno poetas Lu Ju, dažnai vadinamas „arbatos dievu“. Jis parašė pirmąjį pasaulyje traktatą apie arbatą – „Arbatos kanoną“ (Cha Jing). Tai nebuvo vien receptų knyga. Lu Ju detaliai aprašė arbatmedžio auginimą, lapelių skynimą, apdorojimą, geriausią vandenį, indus ir, svarbiausia, filosofiją – arbatos gėrimo dvasią, kuri slypi harmonijoje ir pagarboje gamtai.

Šilko keliu ir vandenynais: Kaip arbata užkariavo pasaulį

Iš savo gimtinės Kinijos arbata pradėjo savo didžiąją klajonę po pasaulį. Pirmiausia ji pasiekė kaimynines šalis. Japonų vienuoliai, studijavę budizmą Kinijoje, parsivežė ne tik religines tiesas, bet ir arbatos sėklų bei gėrimo kultūrą. Japonijoje arbata įgavo savitą, itin dvasingą ir ritualizuotą formą, kurią šiandien žinome kaip arbatos ceremoniją „Chanoyu“. Korėjoje arbata taip pat tapo neatsiejama budistinių ritualų dalimi.

Sausumos keliais arbata keliavo į Vakarus. Vienas svarbiausių maršrutų buvo vadinamasis Arbatos ir arklių kelias (Cha Ma Dao), vingiavęs per pavojingus Sičuano ir Junano kalnus iki pat Tibeto. Kinai mainė arbatos plytas į tvirtus Tibeto arklius, būtinus savo armijai. Tibete arbata su sviestu ir druska (Po Cha) tapo gyvybiškai svarbiu energijos ir maistinių medžiagų šaltiniu atšiauraus klimato sąlygomis.

Europą arbata pasiekė gerokai vėliau, tik XVI–XVII amžiuje, atplukdyta portugalų ir olandų prekybiniais laivais. Iš pradžių ji buvo egzotiška prabanga, prieinama tik karališkiesiems dvarams ir turtingiausiems aristokratams. Olandai pirmieji pradėjo masiškesnį arbatos importą, o Anglijoje ji išpopuliarėjo XVII a. viduryje, ypač po karaliaus Karolio II vedybų su portugalų princese Kotryna Braganza, kuri į dvarą atsivežė arbatos gėrimo madą. Britai taip pamilo arbatą, kad ji tapo nacionaliniu gėrimu ir neatsiejama kultūros dalimi. Siekdami patenkinti milžinišką paklausą ir atsikratyti priklausomybės nuo Kinijos, jie pradėjo auginti arbatą savo kolonijose – Indijoje ir Ceilone (dabartinėje Šri Lankoje), taip amžiams pakeisdami pasaulinį arbatos žemėlapį ir sukurdami naujas, visame pasaulyje žinomas arbatos rūšis.

Arbatos klajūno žemėlapis: Būtina aplankyti arbatos kultūras

Tikras arbatos klajūnas žino, kad kiekviena šalis arbatą supranta ir ruošia savaip. Leiskimės į trumpą ekskursiją po ryškiausias arbatos kultūras.

Kinija: Ceremonijos ir įvairovės lopšys

Grįžkime į arbatos tėvynę. Kinija – tai tikras arbatos lobynas. Čia auginamos visų šešių pagrindinių tipų arbatos: žalioji, juodoji, ulongas, baltoji, geltonoji ir pueras. Kiekvienas regionas didžiuojasi savo unikaliomis rūšimis. Norint pajusti kinų požiūrį į arbatą, būtina sudalyvauti Gongfu Cha (arba Kung Fu Cha) ceremonijoje. Tai ne tiek ceremonija, kiek meistriško arbatos ruošimo menas. Naudojant mažyčius indus – Yixing molio arbatinuką, mažus puodelius – arbata plikoma daug kartų, kiekvienąkart trumpai, taip atskleidžiant vis naujus jos skonio ir aromato niuansus. Tai lėtas, meditatyvus procesas, skirtas ne numalšinti troškulį, o pasimėgauti kiekvienu arbatos lašu ir pabendrauti.

Japonija: Ramybė ir precizika arbatos namelyje

Jei Kinijos ceremonija yra apie meistriškumą, tai Japonijos „Chanoyu“ – apie harmoniją, pagarbą, tyrumą ir ramybę (Wa, Kei, Sei, Jaku). Viskas čia apgalvota iki smulkmenų: specialus arbatos kambarys (Chashitsu), judesių seka, indų grožis, netgi tylus vandens virimo garsas. Ceremonijos centre – matcha, iki miltelių sutrinta aukščiausios kokybės žalioji arbata. Šeimininkas bambukine šluotele (chasen) plaka arbatą, kol ši suputoja, ir su gilia pagarba patiekia ją svečiui. Dalyvavimas tokioje ceremonijoje – tai galimybė atitrūkti nuo išorinio pasaulio šurmulio ir pasinerti į estetišką, dvasingą patirtį.

Indija ir Šri Lanka: Prieskonių ir stiprybės karalystės

Indijos gatvėse nuo pat ryto tvyro saldus ir aštrus aromatas. Tai Masala Chai – juodoji arbata, virta piene su cukrumi ir gausybe prieskonių: kardamonu, cinamonu, gvazdikėliais, imbieru, juodaisiais pipirais. Ją ruošia ir pardavinėja gatvės prekeiviai, vadinami „chai wallahs“. Tai ne prabangus ritualas, o kasdienis, gyvybingas ir socialinis reiškinys. Tuo tarpu aukštai Himalajų priekalnėse auginama Dardžilingo (Darjeeling) arbata, dėl savo subtilaus, gėliško skonio vadinama „arbatų šampanu“. O kaimyninėje Šri Lankoje užauginta Ceilono arbata tapo stiprios, sodraus skonio juodosios arbatos sinonimu visame pasaulyje.

Didžioji Britanija: Popietės arbatėlės elegancija

Britai pavertė arbatos gėrimą elegantišku socialiniu ritualu – popietės arbata (Afternoon Tea). Tai ne šiaip puodelis arbatos, o visas mini valgis, patiekiamas tarp pietų ir vakarienės. Trijų aukštų lėkštėje dailiai išdėlioti sumuštinukai su nupjautomis plutelėmis, šiltos bandelės (scones) su džemu ir tiršta grietinėle (clotted cream) bei asorti pyragaičių. Tai proga neskubant pabendrauti, pasimėgauti gardžiu maistu ir, žinoma, puikia juodąja arbata, dažniausiai su pienu.

Marokas: Mėtų arbata – svetingumo simbolis

Šiaurės Afrikoje, ypač Maroke, arbata yra svetingumo išraiška. Atsisakyti pasiūlyto puodelio laikoma dideliu nemandagumu. Čia karaliauja Touareg arbata – stipri kiniška žalioji „parako“ arbata (gunpowder tea), gausiai pagardinta šviežiais mėtų lapeliais ir dideliu kiekiu cukraus. Paruošimo procesas yra tikras spektaklis. Šeimininkas pila arbatą į mažas stiklines iš didelio aukščio, kad susidarytų putų kepurė. Tai ne tik atvėsina gėrimą, bet ir prisotina jį oro, taip sušvelninant skonį. Paprastai geriama tris kartus – kiekvienas puodelis vis stipresnis ir simbolizuoja gyvenimą, meilę ir mirtį.

Tapti arbatos klajūnu savo namuose: Kaip pradėti?

Norint leistis į arbatos klajones, nebūtina krautis lagaminų. Nuotykius galima patirti ir savo virtuvėje. Štai keli patarimai pradedančiajam arbatos klajūnui.

Išsirinkite savo arbatos taką

Pradėkite nuo pagrindų. Įsigykite nedidelius kiekius kokybiškos birios arbatos – ne pakeliuose. Išbandykite pagrindinius tipus:

• Žalioji arbata: Nefermentuota, todėl išlaiko daugiausiai antioksidantų. Skonis gali varijuoti nuo žoliško, jūros dumblius primenančio (japoniškos) iki saldaus, riešutiško (kiniškos).
• Juodoji arbata: Pilnai fermentuota. Skonis sodrus, stiprus, kartais su vaisių ar salyklo natomis. Puikiai tinka gerti su pienu ar citrina.
• Ulongo arbata (Oolong): Dalinai fermentuota, skonio savybėmis esanti tarp žaliosios ir juodosios. Skonių paletė itin plati – nuo lengvų, gėliškų iki tamsių, skrudintų.
• Baltoji arbata: Mažiausiai apdorota, gaminama iš jaunų lapelių ir pumpurų. Skonis labai subtilus, švelnus, gėliškas.

Nepamirškite ir lietuviškų pievų lobių – čiobrelių, liepžiedžių, mėtų arbatos. Tai taip pat kelionė, tik arčiau namų.

Pasiruošimo menas

Arbatos skonis neįtikėtinai priklauso nuo paruošimo. Svarbiausi du dalykai: vandens temperatūra ir plikymo laikas.

• Žaliajai ir baltajai arbatai naudokite vėsesnį vandenį (apie 70–85°C). Užpylus verdančiu vandeniu, ji taps karti.
• Juodajai ir ulongo arbatai tinka karštesnis vanduo (85–100°C).
• Plikymo laikas taip pat skiriasi: žaliają arbatą pakanka plikyti 1–3 minutes, o juodąją – 3–5 minutes. Nebijokite eksperimentuoti!

Investuokite į gerą arbatinuką ir virdulį su temperatūros kontrole. Net paprastas stiklinis arbatinukas leis stebėti, kaip atsiskleidžia arbatlapiai – tai hipnotizuojantis reginys.

Sąmoningas ragavimas (degustacija)

Nesigėrėkite arbata automatiškai. Skirkite tam laiko. Pirmiausia įkvėpkite sausų arbatlapių aromato. Užplikę arbatą, įvertinkite jos spalvą. Pauostykite garus. Gurkštelėkite ir palaikykite arbatą burnoje, leisdami jai paliesti visus skonio receptorius. Ką jaučiate? Saldumą, kartumą, rūgštumą? Gal užuodžiate gėlių, vaisių, medaus, dūmo natas? Koks poskonis lieka burnoje? Galite netgi vesti arbatos dienoraštį, kuriame žymėtumėte savo įspūdžius. Tai padės lavinti skonio receptorius ir geriau suprasti arbatos pasaulį.

Būti arbatos klajūnu – tai gyvenimo būdas, pagrįstas smalsumu, atvirumu ir gebėjimu mėgautis akimirka. Tai kelionė, kurios kiekviena stotelė – naujas atradimas puodelyje. Ji moko lėtumo, pastabumo ir pagarbos – ne tik tolimoms kultūroms, bet ir gamtos dovanoms. Tad pirmyn, klajūnai! Pasaulis pilnas skonių ir aromatų, laukiančių, kol juos atrasite. Jūsų kelionė prasideda su kitu arbatos puodeliu.