Senovės Arbatos Aidai: Atrandame Pirmųjų Lapelių Plikymo Paslaptis

Arbatos puodelis šiandien mums yra kasdienybė, ritualas, skirtas pabusti, sušilti ar tiesiog akimirkai sustoti. Mes įmetame arbatos maišelį į karštą vandenį, užpilame palaidus lapelius prancūziškame kavinuke arba stebime, kaip jie išsiskleidžia stikliniame arbatinuke. Tačiau ar kada susimąstėte, kaip atrodė pats pirmasis arbatos „plikymas“? Kokia yra „seniausia arbata“, ir ar mes ją šiandien suprastume? Tai kelionė tūkstančius metų atgal, į laikus, kai arbata buvo ne gėrimas, o vaistas, prieskonis ir netgi maistas.

Pamirškite viską, ką žinote apie penkių minučių plikymą. Senovės pasaulyje „plikoma arbata“ buvo sąvoka, kuri dar neegzistavo. Pirmieji arbatos lapeliai buvo veriami, troškinami, plakami ir net kramtomi. Šis pasakojimas – tai ne tik apie arbatą. Tai apie civilizacijų raidą, atspindėtą garuojančiame dubenėlyje.

H2: Legenda ir Realybė: Pirmieji Arbatos Pėdsakai

Oficiali arbatos istorija prasideda Kinijoje, o jos krikštatėviu laikomas mitinis imperatorius Šenongas (Shennong), dieviškasis ūkininkas. Legenda pasakoja, kad apie 2737 m. pr. Kr. imperatorius, ilsėdamasis po medžiu, virė vandenį (jis buvo žinomas higienos šalininkas), kai keli laukinio arbatmedžio lapeliai netyčia įkrito į katilą. Paragavęs gauto skysčio, jis pajuto ne tik malonų skonį, bet ir gaivinantį poveikį. Taip, pasak mito, gimė arbata.

Tačiau realybė, kaip įprasta, yra šiek tiek žemiškesnė, bet ne mažiau įdomi. Botanikai sutaria, kad arbatos augalo (Camellia sinensis) tėvynė yra plati teritorija, apimanti Kinijos Junanio (Yunnan) provinciją, šiaurės Mianmarą ir Asamo regioną Indijoje. Tai vieta, kur iki šiol auga šimtų ir net tūkstančių metų senumo arbatmedžiai.

Prieš tapdama gėrimu, arbata buvo naudojama visai kitaip:

• Vaistas: Pirmieji arbatos vartotojai greičiausiai buvo vietinių genčių šamanai ir gydytojai. Jie kramtydavo šviežius lapelius dėl jų stimuliuojančio ir tonizuojančio poveikio.
• Maistas: Kai kuriose Junanio dalyse ir kaimyniniame Mianmare iki šiol išlikę senoviniai receptai, kur arbatos lapeliai yra fermentuojami, sūdomi ir valgomi kaip daržovė arba salotos (žinomos kaip „laphet“ Mianmare).
• Sriuba / Troškinys: Pirmieji bandymai „virti“ arbatą labiau priminė ne plikymą, o sriubos gaminimą. Lapeliai būdavo veriami katile kartu su ryžiais, druska ir kitais grūdais, sukuriant maistingą, bet greičiausiai mums neįprasto skonio košę.

Taigi, „seniausia plikoma arbata“ iš tiesų buvo… verdama sriuba. Tikrasis arbatos, kaip savarankiško gėrimo, kelias prasidėjo daug vėliau.

H2: Trys Didžiosios Arbatos Epochos: Nuo Virimo iki Plakimo

Arbatos istorija Kinijoje skirstoma į tris didžiules dinastijas, kurių kiekviena radikaliai pakeitė arbatos paruošimo būdą. Tai Tang, Song ir Ming.

H3: Tang Dinastija (618–907 m.): Virta ir Sūdyta Arbata

Tang dinastijos laikais arbata tapo nacionaliniu gėrimu ir svarbia prekybos preke. Tačiau tai nebuvo arbata, kokią geriame šiandien. Tuo metu arbata buvo presuojama į kietus „pyragėlius“ ar „plytas“ (panašiai į modernųjį Pu-erh, bet technologija skyrėsi).

Šios epochos arbatos „guru“ buvo poetas Lu Ju (Lu Yu), parašęs pirmąją pasaulyje knygą apie arbatą – „Cha Jing“ („Arbatos klasika“). Šis veikalas detaliai aprašė ne tik arbatmedžio auginimą, bet ir sudėtingą jos paruošimo procesą. Ir tai buvo ne plikymas, o virimas.

Procesas pagal Lu Ju atrodė maždaug taip:

1. Arbatos plytelė būdavo skrudinama virš ugnies, kol tapdavo trapi.
2. Tada ji būdavo sutrinama grūstuvėje į miltelius.
3. Milteliai būdavo sijojami per šilko sietelį.
4. Į katilą su vandeniu, bebaigiant jam užvirti (pasirodžius „žuvies akims“ – pirmiems burbuliukams), būdavo dedama druska.
5. Vandeniui pradėjus kunkuliuoti („perlų vėrinys“), į jį būdavo beriami arbatos milteliai.
6. Viskas būdavo maišoma, o putos, atsiradusios ant viršaus, būdavo vertinamos kaip delikatesas.
7. Kartais, siekiant sustabdyti virimą, būdavo įpilamas samtis šalto vandens.

Taip, jūs perskaitėte teisingai – druska. Tang dinastijos arbata buvo sūrus, tirštas, virtas gėrimas, kartais paskaninamas imbieru, svogūnų laiškais ar net apelsinų žievelėmis. Tai buvo labiau sriuba nei gėrimas, bet būtent tai buvo aukštoji arbatos kultūra.

H3: Song Dinastija (960–1279 m.): Plakta Putojanti Arbata

Song dinastija atnešė rafinuotumą ir estetiką. Tai buvo arbatos meno aukso amžius. Presuotos plytelės vis dar buvo naudojamos, bet technologija pasikeitė. Lapeliai būdavo garinami (o ne skrudinami), džiovinami ir tada malami akmeninėmis girnomis į itin smulkius, ryškiai žalios spalvos miltelius. Skamba pažįstamai?

Taip, Song dinastija išrado tai, ką mes šiandien vadiname Mačia (Matcha). Na, beveik. Tai buvo tiesioginis japoniškosios Mačia ceremonijos protėvis.

Ruošimo būdas vėl buvo visiškai kitoks:

1. Į specialų platų dubenėlį būdavo įberiama šiek tiek arbatos miltelių.
2. Užpilamas nedidelis kiekis karšto (bet ne verdančio) vandens.
3. Specialia bambukine šluotele (chasen, kurią vėliau perėmė japonai) arbata būdavo plakama, kol paviršiuje susidarydavo tiršta, vientisa puta.

Song dinastijoje buvo rengiamos net arbatos plakimo varžybos (Doucha), kuriose meistrai ir aristokratai rungdavosi, kieno arbata turės tirščiausią, gražiausią ir ilgiausiai išliekančią putą. Čia buvo vertinamas ne tik skonis, bet ir vizualinis menas. Arbata tapo meditacijos ir estetikos forma.

H2: Ming Revoliucija ir Šiuolaikinio Plikymo Gimimas

Bet kas nutiko visam tam sudėtingam virimui ir plakimui? Kodėl mes šiandien geriame arbatą kitaip? Atsakymas – Ming dinastija (1368–1644 m.).

Pirmasis Ming imperatorius Hongvu buvo kilęs iš prastuomenės ir, manoma, nekentė Song dinastijos aristokratiško rafinuotumo. Jis išleido dekretą, draudžiantį presuoti arbatą į plyteles ir reikalaujantį, kad duoklė imperatoriui būtų mokama palaidais arbatos lapeliais.

Šis vienas dekretas amžiams pakeitė arbatos pasaulį:

1. Gimė Palaidų Lapelių Arbata: Arbatos augintojai turėjo greitai prisitaikyti. Jie nustojo malti lapelius ir pradėjo kurti naujus apdorojimo būdus, kad išsaugotų lapelių formą.
2. Gimė Naujos Arbatos Rūšys: Būtent Ming dinastijoje atsirado mums įprastos arbatos kategorijos. Eksperimentuojant su oksidacija, gimė Oolong (Ulongas), o vėliau – Juodoji arbata (kurią kinai vadina raudonąja).
3. Gimė Arbatinukas: Iki tol arbatinuko nereikėjo. Tang dinastijai reikėjo katilo, Song – dubenėlio. Bet palaidiems lapeliams reikėjo indo, kuriame juos būtų galima užpilti karštu vandeniu ir nukošti. Taip gimė arbatinukas (ypač garsieji Yixing molio arbatinukai).

Būtent Ming dinastijoje atsirado žodis „plikyti“ (pao cha) ta prasme, kuria jį suprantame šiandien – užpilti lapelius karštu vandeniu ir leisti jiems pritraukti. Taigi, modernus arbatos plikymas yra tik apie 600-700 metų senumo.

H2: Pu-erh: Gyvas Senovės Pasaulio Aidas

O kaipgi su „seniausia arbata“? Jei kalbame apie arbatos rūšį, kurios gamybos metodai yra artimiausi senoviniams ir kuri pati yra vertinama dėl savo amžiaus, turime kalbėti apie Pu-erh (Pueras).

Pu-erh arbata yra unikali ir dažnai nesuprantama. Ji kilusi iš Junanio provincijos – pačios arbatos lopšio. Tai arbata, kuri, kaip ir geras vynas, yra sukurta bręsti ir gerėti su amžiumi.

Yra du pagrindiniai Pu-erh tipai:

• Sheng Pu-erh (Žaliasis/Gyvasis): Tai yra *tikroji* senovinė technologija. Lapeliai surenkami, pakaitinami (kad sustabdytų oksidaciją, bet ne iki galo), džiovinami saulėje ir tada presuojami į pyragėlius, plytas ar diskus. Šis saulės džiovinimas palieka lapeliuose pakankamai gyvybės (mikrobų ir fermentų), kad arbata galėtų lėtai fermentuotis ir bręsti dešimtmečius. Tai buvo arbata, kurią arkliais ir mulais gabendavo „Arbatos ir arklių keliu“ (Tea Horse Road) į Tibetą.
• Shou Pu-erh (Subrandintas/Juodasis): Tai modernus, XX a. 8-ajame dešimtmetyje išrastas metodas, skirtas pagreitinti brendimo procesą. Lapeliai sudrėkinami ir sukraunami į krūvas, kur dėl drėgmės ir mikrobų veiklos jie greitai „subręsta“ per kelias savaites. Rezultatas – tamsi, žemės skonio arbata.

Kai kalbame apie „seniausią plikomą arbatą“, mes kalbame apie Sheng Pu-erh. Tai gyva fosilija. Jos presavimas į diskus yra tiesioginis Tang dinastijos palikimas, skirtas patogiam transportavimui. Jos skonis vystosi nuo ryškaus, kartais aštraus ir gėliško (jaunas Sheng) iki sodraus, saldaus, kamparinio ir žemiško (senas Sheng).

H3: Kaip Plikyti Senovę: Gongfu Cha Metodas

Plikyti seną Pu-erh arbatą (arba bet kokią kokybišką kinišką arbatą) mums įprastu būdu – užpilti didelį arbatinuką ir laikyti 5 minutes – būtų šventvagystė. Senoviniam palikimui reikalingas ir senovinis metodas. Tai Gongfu Cha (arba Kung Fu Cha) – „įgūdžių reikalaujanti arbata“.

Šis metodas, išsivystęs iš Ming dinastijos praktikų, yra skirtas ne gerti arbatą, o ją *patirti*:

• Mažiau vandens, daugiau lapelių: Naudojamas mažas arbatinukas (dažnai 100-150 ml talpos Yixing molio) arba speciali lėkštelė su dangteliu (Gaiwan). Arbatinukas pripildomas lapeliais trečdalį ar net iki pusės.
• Arbatos „pažadinimas“: Pirmas užpylimas karštu vandeniu trunka vos kelias sekundes ir yra išpilamas. Jis skirtas „nuplauti“ lapelius (ypač svarbu senu Pu-erh) ir juos „pažadinti“.
• Trumpi užpylimai: Tolesni užpylimai yra labai trumpi – pirmieji trunka vos 5-10 sekundžių.
• Daugkartinis plikymas: Tie patys lapeliai plikomi vėl ir vėl (kokybiška arbata gali atlaikyti 10, 15 ar net 20 užpylimų), o kiekvienas užpylimas atskleidžia vis kitokias skonio ir aromato natas.

Tai yra artimiausia patirtis senoviniam arbatos ritualui, kokią galime turėti šiandien. Tai ne apie greitą kofeino dozę, o apie dėmesingumą, procesą ir pagarbą lapeliui.

H2: Išvada: Jūsų Puodelis – Tai Istorijos Veidrodis

Kitą kartą, kai laikysite rankose puodelį arbatos, prisiminkite ilgą jos kelionę. Pagalvokite apie Tang dinastijos karius, geriančius sūdytą ir virtą arbatą, kad atgautų jėgas. Pagalvokite apie Song dinastijos vienuolius, meditatyviai plakančius žalią putą dubenėliuose. Pagalvokite apie „Arbatos ir arklių kelio“ karavanus, gabenančius presuotus Pu-erh diskus per pavojingus kalnų takus.

„Seniausia plikoma arbata“ nėra vienas konkretus receptas. Tai tūkstantmetė evoliucija. Nuo kramtomo vaisto, per virtą sriubą, plaktą meną ir galiausiai iki mums įprasto plikymo – arbata visada buvo ir bus daugiau nei tik gėrimas. Tai kultūros, istorijos ir žmogiškojo kūrybiškumo skystis.