Krienas – ne tik Velykų akcentas: viskas apie šią galingą lietuvišką superdaržovę

Jei reikėtų išrinkti vieną augalą, kuris geriausiai atspindi lietuvišką charakterį – šiek tiek užsispyrusį, aštrų, tačiau neįtikėtinai ištvermingą ir sveiką – tai neabejotinai būtų krienas (lot. Armoracia rusticana). Ši šakninė daržovė mūsų krašto virtuvėse ir vaistinėse karaliauja jau šimtmečius, o jos populiarumas nemažėja net ir atsiradus egzotiškiems prieskoniams iš tolimiausių pasaulio kampelių. Krienas yra mūsų „lietuviškas vasabis“, tik kur kas prieinamesnis ir, drįstume teigti, turintis gilesnę istorinę prasmę.

Šiame straipsnyje pasinersime į krieno pasaulį: nuo jo botaninių subtilybių iki stebuklingų gydomųjų savybių, nuo tradicinių receptų iki patarimų, kaip šį „agresyvų“ augalą suvaldyti savo sode. Sužinosite, kodėl krienas verčia mus verkti ir kodėl tos ašaros iš tiesų yra kelias į geresnę sveikatą.

Krieno kilmė ir istorinis kelias į Lietuvą

Nors krienas šiandien atrodo neatsiejama Lietuvos peizažo dalis, jo tėvynė yra Pietryčių Europa ir Vakarų Azija. Istoriniai šaltiniai rodo, kad senovės graikai ir romėnai krieną vertino ne tik kaip prieskonį, bet ir kaip galingą vaistą nuo nugaros skausmų ar net kaip afrodiziaką. Įdomu tai, kad viduramžiais krienas buvo laikomas viena iš penkių „karčiųjų žolelių“, kurias žydai valgydavo per Pesachą (Velykų prototipą), simbolizuojant vergijos kartėlį.

Lietuvoje krienas paplito kartu su krikščionybe ir tapo neatsiejama Velykų stalo dalimi. Jis simbolizavo Kristaus kančią, tačiau praktiškieji lietuviai greitai pastebėjo, kad aštrus krienų padažas ne tik suteikia skonio, bet ir padeda virškinti riebius šventinius patiekalus – kumpį, dešras ir kiaušinius. Laikui bėgant, krienas tapo ne tik šventiniu, bet ir kasdieniu palydovu, saugančiu nuo ligų šaltuoju metų laiku.

Kodėl krienai tokie aštrūs? Mokslas už „smūgio į nosį“

Kiekvienas, bent kartą tarkavęs krienus, žino tą jausmą: akys ašaroja, nosį „gręžia“, o kvėpavimas akimirksniu tampa lengvesnis. Kas už tai atsakingas? Tai ne magija, o įdomi cheminė gynybinė sistema. Krieno šaknyje yra junginys, vadinamas sinigrinu. Kol šaknis sveika, ji nėra aštri. Tačiau kai tik mes pradedame krieną pjaustyti, tarkuoti ar kramtyti, pažeidžiamos augalo ląstelės ir išsiskiria fermentas mirozinazė.

Šis fermentas skaido sinigriną į alilo izotiocianatą – tai laki medžiaga, kuri ir sukelia tą garsųjį deginimą burnoje bei nosiaryklėje. Gamtoje ši sistema skirta atbaidyti kenkėjus ir graužikus, tačiau žmonės išmoko šį „ginklą“ panaudoti savo malonumui ir sveikatai. Svarbu žinoti, kad alilo izotiocianatas yra labai lakus, todėl tarkuoti krienai greitai praranda savo aštrumą, jei jie nėra sumaišomi su actu ar citrinos rūgštimi, kuri sustabdo fermentinę reakciją.

Sveikatos šaltinis: natūralus antibiotikas jūsų darže

Krienas dažnai vadinamas „lietuviškuoju ženšeniu“ arba natūraliu antibiotiku, ir tai nėra tik skambūs žodžiai. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad ši daržovė pasižymi itin stipriomis antibakterinėmis, priešgrybelinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis.

• Kvėpavimo takų pagalbininkas: Tai bene žinomiausia krieno savybė. Izotiocianatai padeda suskystinti gleives, palengvina atsikosėjimą ir puikiai „atkemša“ užgultą nosį. Esant sinusitui ar bronchitui, krienai yra nepakeičiami.
• Imuniteto stiprinimas: Krienai turi neįtikėtinai daug vitamino C – netgi daugiau nei citrinos ar apelsinai. Taip pat juose gausu kalio, kalcio, magnio ir fosforo.
• Virškinimo gerinimas: Aštriosios medžiagos stimuliuoja skrandžio sulčių išsiskyrimą ir tulžies pūslės veiklą, todėl krienai padeda organizmui skaidyti sunkų, riebų maistą.
• Kova su bakterijomis: Krienuose esančios medžiagos gali sunaikinti kai kurias kenksmingas bakterijas, pavyzdžiui, E. coli ar Staphylococcus aureus, todėl senovėje krienai buvo naudojami mėsos konservavimui.
• Sąnarių skausmo malšinimas: Išoriškai naudojami krienų kompresai gerina kraujotaką probleminėse vietose ir padeda mažinti reumato bei radikulito skausmus.

Krienų auginimas: kaip suvaldyti „užsispyrėlį“?

Daugeliui sodininkų krienas yra dvilypis augalas. Viena vertus, visi jo nori, kita vertus – kartą pasodinę, nebegali jo atsikratyti. Krienas pasižymi neįtikėtinu gyvybingumu: net iš mažiausios šaknies dalelės, likusios žemėje, kitais metais išaugs naujas kerą.

Kur sodinti? Krienai mėgsta derlingą, lengvą, giliai įdirbtą dirvą. Jei žemė bus labai sunki ir molinga, šaknys bus šakotos ir kietos. Jei norite gražių, tiesių ir storų šaknų, rinkitės priesmėlio dirvožemį.

Kaip sodinti? Krienai paprastai dauginami šaknų atžalomis. Geriausia jas sodinti pavasarį arba rudenį, pasvirusiu kampu (apie 45 laipsnių), kad viršutinė dalis būtų vos 2-3 cm po žeme. Profesionalūs augintojai vasaros viduryje kartais atkasa šaknis ir nuvalo šonines šakneles, kad pagrindinė šaknis augtų stora ir lygi – tai vadinamasis „krienų dresavimas“.

Kaip suvaldyti? Kad krienai neužimtų viso daržo, rekomenduojama juos sodinti į didelius įkastus indus (pavyzdžiui, statines be dugno) arba specialiai jiems skirtus pakeltus lysvės rėmus. Tai neleis šaknims plisti į šonus.

Krienai virtuvėje: nuo klasikos iki modernių eksperimentų

Lietuviška virtuvė be krienų tiesiog neįsivaizduojama. Nors dažniausiai juos matome kaip priedą prie mėsos, krienų panaudojimo galimybės yra kur kas platesnės.

1. Tradicinis krienų ir burokėlių padažas

Tai tikra klasika, be kurios neapsieina Velykos. Tarkuoti virti burokėliai suteikia švelnumo ir gražią spalvą, o krienai – reikiamą aštrumą. Šis derinys puikiai tinka prie šaltienos, virto liežuvio ar kepto kumpio.

2. Krienai su grietine ar majonezu

Jei gryni krienai jums per stiprūs, maišykite juos su riebia namine grietine arba majonezu. Toks padažas tampa aksominis, tačiau vis tiek išlaiko savo charakterį. Jis idealiai tinka prie žuvies patiekalų, ypač prie rūkyto karpio ar lašišos.

3. Krienų lapai konservavimui

Nepamirškite krienų lapų! Marinuojant agurkus ar pomidorus, krienų lapas yra privalomas ingredientas. Jis ne tik suteikia subtilų aromatą, bet ir dėl savo antibakterinių savybių neleidžia daržovėms suminkštėti – agurkai išlieka traškūs visą žiemą.

4. Modernus poskonis

Šiuolaikiniai šefai krienus derina su obuoliais, spanguolėmis ar net medumi. Pabandykite pasigaminti krienų ir obuolių tyrę prie paukštienos – būsite maloniai nustebinti skonių pusiausvyros tarp rūgštelės, saldumo ir aštrumo.

Kaip teisingai paruošti krienus namuose?

Parduotuvėse pirkti krienai dažnai būna „nuvargę“, praradę savo eterinius aliejus ir papildyti nereikalingais konservantais bei tirštikliais. Tikrasis krienų skonis atsiskleidžia tik ruošiant juos patiems.

Patarimai gamybai:

• Šviežumas: Naudokite tik kietas, sultingas šaknis. Jei šaknis apvytusi, pamerkite ją kelioms valandoms į šaltą vandenį.
• Apsauga: Tarkuodami krienus, naudokite elektrinį smulkintuvą su uždaru indu arba užmaukite plastikinį maišelį ant mechaninės tarkos. Tai išgelbės jus nuo gausių ašarų.
• Fiksavimas: Kad krienai nepatamsėtų ir neprarastų aštrumo, iškart po smulkinimo įpilkite šlakelį obuolių acto arba citrinos sulčių.
• Skystis: Jei krienų masė per sausa, įpilkite šiek tiek virinto šalto vandens arba burokėlių sulčių.

Liaudies išmintis: krienai kaip vaistas

Nors visada rekomenduojame pasitarti su gydytoju, liaudies medicina sukaupė daugybę receptų, kuriuose krienas vaidina pagrindinį vaidmenį. Štai keletas jų, perduodamų iš kartos į kartą:

Nuo peršalimo: Sumaišykite lygiomis dalimis tarkuotus krienus ir medų. Vartokite po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną. Tai padės sušvelninti gerklės skausmą ir sustiprins organizmą.

Skausmą malšinantis kompresas: Tarkuotus krienus uždėkite ant lininio audinio ir priglauskite prie skaudamos nugaros ar sąnario. Svarbu: nelaikykite ilgai (maksimaliai 10-15 minučių), nes krienai gali stipriai sudirginti ar net nudeginti odą. Prieš procedūrą odą rekomenduojama patepti aliejumi ar riebiu kremu.

Burnos skalavimui: Krienų sultys, skiestos vandeniu, padeda kovoti su dantenų uždegimu ir blogu burnos kvapu, nes naikina burnos ertmėje esančias bakterijas.

Įdomūs ir mažai žinomi faktai apie krienus

Kad krienai taptų dar artimesni, štai keletas faktų, kuriais galėsite pasidalinti prie šventinio stalo:

• Krienas priklauso bastutinių šeimai, vadinasi, jis yra artimas kopūsto, brokolio ir garstyčių giminaitis.
• Senovės Egipte krienai buvo žinomi jau prieš 3500 metų.
• JAV, Ilinojaus valstijoje, esantis Kolinsvilio miestas pasiskelbęs „Pasaulio krienų sostine“, nes ten užauginama didžioji dalis viso pasaulio produkcijos.
• Krienų aštrumą geriausiai nuima riebalai (pienas, grietinė) arba duona, o ne vanduo.
• Viduramžiais krienų šaknis žmonės nešiodavosi kišenėse tikėdami, kad tai apsaugos nuo piktųjų dvasių ir vagių.

Išvados: kodėl verta grįžti prie krienų?

Pasaulyje, kuriame ieškome „supermaisto“ (angl. superfood) Amazonės džiunglėse ar Tibeto kalnuose, mes dažnai pamirštame tai, kas auga tiesiai mums po kojomis. Krienas yra tikra vitaminų ir mineralų bomba, natūralus skydas nuo ligų ir skonio receptorių žadintojas. Jis nereikalauja sudėtingos priežiūros, nekainuoja daug, o jo nauda – neišmatuojama.

Tad kitą kartą, kai pajusite pirmuosius peršalimo simptomus arba kai ruošite sekmadienio pietus šeimai, prisiminkite šią rūsčią, bet neįtikėtinai naudingą šaknį. Leiskite krienui „įkąsti“ – tai bus vienas sveikiausių įkandimų jūsų gyvenime. Krienas – tai ne tik priedas prie maisto, tai dalis mūsų paveldo, kurį verta puoselėti ir mėgautis kiekvienu aštriu kąsniu.

Patarimas pabaigai: Jei norite paties stipriausio poveikio, krienus kaskite mėnesiais, kurių pavadinime yra raidė „r“ (rugsėjis, spalis, lapkritis, sausis…). Tikima, kad būtent tada jie sukaupia daugiausiai naudingųjų medžiagų ir pasiekia savo aštrumo piką.