Arbata: Gėrimas ar Maistas? Išsamus Atsakymas, Pakeisiantis Jūsų Požiūrį

Kasdienybės ritualas, paguodos šaltinis šaltą dieną, socialinių susibūrimų ašis – arbata mums reiškia daugybę dalykų. Mes ją geriame atsibudę, darbe, susitikę su draugais ar tiesiog norėdami minutėlės sau. Tačiau ar kada nors susimąstėte, stovėdami ties šiuo garuojančiu puodeliu: ar arbata yra maistas? Iš pirmo žvilgsnio klausimas gali pasirodyti keistas, net juokingas. Juk maistas yra tai, ką valgome, o arbatą – geriame. Tačiau, pasinėrus giliau į mitybos mokslo, kultūros ir net pačios kalbos subtilybes, atsakymas tampa kur kas sudėtingesnis ir be galo intriguojantis.

Šiame straipsnyje mes leisimės į kelionę, kurios tikslas – išnarplioti šią mįslę. Išnagrinėsime arbatą iš visų pusių: nuo jos cheminės sudėties iki vaidmens, kurį ji atlieka mūsų psichologijoje ir visuomenėje. Pasiruoškite, nes tai, ką sužinosite, gali amžiams pakeisti jūsų požiūrį į puodelį arbatos.

Mokslinis požiūris: kas yra maistas?

Norėdami atsakyti į pagrindinį klausimą, pirmiausia turime susitarti, ką mes vadiname maistu. Biologijos ir mitybos mokslo požiūriu, maistas yra bet kokia medžiaga, kurią organizmas suvartoja, kad gautų energijos, palaikytų gyvybę, augtų ir atsistatytų. Pagrindiniai maisto komponentai yra makroelementai – angliavandeniai, baltymai ir riebalai – kurie suteikia kalorijų (energijos). Taip pat svarbūs yra mikroelementai – vitaminai ir mineralai – kurie, nors ir neturi energinės vertės, yra būtini normalioms organizmo funkcijoms.

Taigi, pagrindiniai kriterijai yra du: energijos (kalorijų) suteikimas ir maistinių medžiagų (makro- ir mikroelementų) tiekimas. Pažvelkime į gryną arbatą pro šią mokslinę prizmę.

Grynos arbatos maistinė analizė: beveik nulis

Kalbėdami apie gryną arbatą, turime omenyje tradicinį gėrimą, paruoštą užpilant karštu vandeniu arbatmedžio Camellia sinensis lapelius, be jokių priedų. Juodoji, žalioji, baltoji, ulongo arbata – visos jos gaminamos iš to paties augalo, skiriasi tik jų apdorojimo būdas.

Kiek kalorijų yra tokiame puodelyje arbatos? Atsakymas pribloškiančiai paprastas: praktiškai nulis. Standartiniame 240 ml puodelyje arbatos be priedų yra vos 1-2 kalorijos. Tai toks menkas kiekis, kad mitybos specialistai jį laiko nereikšmingu. Makroelementų – baltymų, riebalų ar angliavandenių – joje taip pat praktiškai nėra. Pagal šį griežtą, kalorinį apibrėžimą, arbata tikrai nepanaši į maistą. Ji nesuteikia energijos, reikalingos mūsų kūnui judėti, mąstyti ar tiesiog egzistuoti.

Tačiau čia istorija nesibaigia. Nors arbata ir neturi kalorijų, ji yra turtinga mikroelementų. Joje gausu polifenolių, ypač flavonoidų, tokių kaip katechinai (žaliojoje arbatoje jų gausiausias – epigalokatechino galatas, arba EGCG). Šios medžiagos veikia kaip galingi antioksidantai, padedantys organizmui kovoti su laisvaisiais radikalais ir lėtiniu uždegimu. Arbatoje taip pat yra nedideli kiekiai mineralų, pavyzdžiui, mangano, kalio, fluoro. Šios biologiškai aktyvios medžiagos daro teigiamą poveikį mūsų sveikatai, o tai jau priartina arbatą prie maisto sąvokos, ypač jei maistą suvokiame kaip bet ką, kas maitina ir palaiko kūno funkcijas, ne tik kaip energijos šaltinį.

Lemtingas lūžis: kai arbata virsta maistu

Iki šiol kalbėjome apie asketišką, gryną arbatą. Tačiau kiek iš mūsų visuomet geriame ją būtent tokią? Dažniausiai į puodelį keliauja įvairūs priedai, ir būtent jie visiškai pakeičia žaidimo taisykles.

• Cukrus ir medus: Šaukštelis cukraus (apie 16 kalorijų) ar medaus (apie 21 kalorija) akimirksniu paverčia arbatą iš bekalorio gėrimo į angliavandenių ir energijos šaltinį. Keli šaukšteliai, ir jūsų gėrimas jau turi tiek pat kalorijų, kiek nedidelis vaisius.
• Pienas ir grietinėlė: Įpylus pieno, arbata pasipildo ne tik kalorijomis, bet ir baltymais bei riebalais. Britiška arbatos gėrimo tradicija su pienu ir cukrumi sukuria gėrimą, kuris jau neabejotinai turi maistinę vertę. Tai nedidelis, bet realus užkandis.
• Citrina ir uogos: Nors citrinos griežinėlis kalorijų prideda nedaug, jis praturtina gėrimą vitaminu C ir kitais naudingais junginiais. Šaldytos ar šviežios uogos taip pat prideda skaidulų, vitaminų ir natūralaus cukraus.

Taigi, vos tik į arbatą įdedame bent vieną iš šių priedų, ji nustoja būti vien gėrimu ir įgauna maisto savybių. Ji pradeda teikti energiją ir daugiau maistinių medžiagų.

Specializuotos arbatos: ne gėrimas, o patiekalas

Jei kasdienė arbata su pienu ar cukrumi balansuoja ant ribos, tai kai kurios arbatos rūšys ir paruošimo būdai nepalieka jokių abejonių – tai visavertis maistas. Panagrinėkime kelis ryškiausius pavyzdžius.

Burbulinė arbata (Bubble Tea)

Šis Taivano perlas, užkariavęs visą pasaulį, yra tobulas pavyzdys, kaip arbata gali tapti desertu ar net maisto pakaitalu. Jos pagrindą sudaro saldinta juodoji arba žalioji arbata, pienas (arba jo pakaitalas) ir svarbiausias ingredientas – tapijokos perlai. Šie kramtomi rutuliukai yra pagaminti iš manijokų krakmolo, o tai – gryni angliavandeniai. Didelėje stiklinėje burbulinės arbatos gali būti nuo 300 iki 600 kalorijų, kartais net daugiau – tiek pat, kiek sočiuose pietuose. Cukraus kiekis joje dažnai viršija rekomenduojamą dienos normą. Niekas nedrįstų teigti, kad burbulinė arbata yra tik gėrimas. Tai skystas desertas, kaloringas patiekalas.

Matcha Latte

Matcha – tai ne šiaip arbatos lapelių užpilas. Tai į miltelius sutrinti aukščiausios kokybės žaliosios arbatos lapeliai. Geriant matcha, suvartojamas visas lapelis, o ne tik jo ekstraktas. Dėl to gauname daug didesnę maistinių medžiagų koncentraciją: daugiau skaidulų, antioksidantų, chlorofilo. Nors pati matcha turi nedaug kalorijų, populiarusis gėrimas matcha latte, gaminamas su pienu (dažnai augaliniu) ir saldikliais, vėlgi tampa maistingu, kalorijų turinčiu gėrimu, kuris gali atstoti pusryčius ar popietės užkandį.

Sviestinė arbata (Po Cha)

Keliaukime į Himalajų aukštumas, kur gimė vienas neįprasčiausių arbatos receptų. Tibeto gyventojai šimtmečiais geria sviestinę arbatą, vadinamą Po Cha. Ji gaminama iš stiprios juodosios arbatos, jako sviesto ir druskos. Viskas suplakama iki vientisos, į sriubą panašios masės. Atšiauriomis kalnų sąlygomis šis gėrimas yra gyvybiškai svarbus energijos ir riebalų šaltinis. Jis šildo, suteikia jėgų ir kalorijų, būtinų išgyvenimui. Vietiniams gyventojams Po Cha yra neatsiejama mitybos dalis – tai ir gėrimas, ir sriuba, ir maistas viename. Tai bene ryškiausias įrodymas, kad arbata gali būti ir yra maistas.

Kultūrinis ir psichologinis aspektas: maistas sielai

Žmogus – ne vien biologinė mašina. Maisto apibrėžimas mūsų gyvenime yra daug platesnis nei kalorijos ir vitaminai. Maistas yra kultūra, ritualas, bendravimas, paguoda. Ir šiuo požiūriu arbata neabejotinai yra maistas.

Pagalvokite apie britų popietės arbatėlę (afternoon tea). Tai ne šiaip puodelio išgėrimas. Tai visas ritualas su trijų aukštų padėklais, ant kurių puikuojasi sumuštinukai, pyragaičiai (scones) su džemu ir grietinėle, ir įvairūs desertai. Arbata čia yra centrinė ašis, aplink kurią sukasi visa valgymo ceremonija. Arba japonų arbatos ceremonija (chanoyu), kurioje kiekvienas judesys, kiekvienas indas turi gilią prasmę. Tai dvasinė praktika, meditacija, kurios metu arbata maitina ne kūną, o sielą.

Net ir mūsų kasdienybėje arbata atlieka maistui būdingas funkcijas. Kai esame peršalę, mama ar močiutė mums išverda liepžiedžių ar aviečių arbatos su medumi. Tai ne tik gėrimas, tai – rūpesčio ir meilės išraiška, gydantis eliksyras, kuris maitina mus emociškai. Kai norime pasikalbėti su draugu, sakome: „Gal susitinkam arbatos?“. Arbata čia tampa socialiniu lubrikantu, pretekstu bendrystei, lygiai kaip ir bendri pietūs ar vakarienė.

Šiltas puodelis arbatos gali suteikti sotumo jausmą, nuraminti alkio kirminą, sušildyti ir paguosti. Ji maitina mūsų pojūčius: uoslę – aromatu, regą – spalva, lytėjimą – šiluma. Šia prasme arbata yra tikras „maistas sielai“, teikiantis psichologinį pasitenkinimą, kuris kartais yra ne mažiau svarbus už fizinį sotumą.

Žolelių arbatos: vaistas iš gamtos

Galiausiai, verta atskirai paminėti žolelių arbatas, kurios techniškai net nėra arbatos, nes gaminamos ne iš Camellia sinensis, o iš įvairių augalų dalių: žiedų, lapų, šaknų, sėklų. Ramunėlių, mėtų, čiobrelių, imbiero arbatos yra geriamos ne tiek dėl skonio, kiek dėl jų poveikio organizmui.

Mes geriame ramunėles, kad nusiramintume, mėtas – kad pagerintume virškinimą, imbierą – kad sušiltume ir sustiprintume imunitetą. Šiuo atveju mes vartojame šiuos užpilus funkciškai, panašiai kaip maisto papildus ar net vaistus. Jie maitina mūsų kūną specifinėmis biologiškai aktyviomis medžiagomis, kurios padeda palaikyti sveikatą ir gerą savijautą. Ar tai ne viena iš esminių maisto funkcijų?

Išvada: tad maistas ar gėrimas?

Grįžkime prie pradinio klausimo: ar arbata yra maistas? Po šios ilgos kelionės atsakymas yra – ir taip, ir ne. Viskas priklauso nuo konteksto ir apibrėžimo.

Ne, arbata nėra maistas, jei kalbame apie gryną arbatos lapelių užpilą be jokių priedų ir vertiname jį pagal griežtą kalorijų ir makroelementų apibrėžimą. Ji nesuteikia energijos ir negali palaikyti gyvybės kaip vienintelis mitybos šaltinis.

Taip, arbata yra maistas, kai:

• Į ją dedame cukraus, medaus, pieno ar kitų kalorijų turinčių priedų.
• Gaminame specializuotas arbatas, tokias kaip burbulinė arbata ar sutinga sviestinė arbata, kurios yra kaloringi ir maistingi patiekalai.
• Vertiname ją per kultūrinę ir psichologinę prizmę – kaip socialinio ritualo dalį, paguodos šaltinį ir „maistą sielai“.
• Kalbame apie funkcines žolelių arbatas, kurios maitina kūną specifinėmis, sveikatą gerinančiomis medžiagomis.

Galbūt tiksliausias atsakymas būtų toks: arbata yra unikalus fenomenas, balansuojantis ant plonytės ribos tarp maisto ir gėrimo. Ji yra daugiau nei vanduo, bet mažiau nei sriuba. Ji gali būti ir viena, ir kita, priklausomai nuo to, kaip ją paruošiame ir kokią prasmę jai suteikiame. Užuot bandę ją įsprausti į griežtus rėmus, galbūt turėtume tiesiog džiaugtis jos universalumu ir tuo nepaprastu gebėjimu maitinti ne tik mūsų kūnus, bet ir sielas.