Arbatos Sostinės: Netikėti Lyderiai ir Kur Pasaulyje Šio Gėrimo Išgeriama Daugiausiai

Kas gali būti jaukiau už garuojantį arbatos puodelį vėsų rytą? O gal atgaivinantis šalto gėrimo gurkšnis karštą popietę? Arbata – tai antrasis populiariausias gėrimas pasaulyje, nusileidžiantis tik vandeniui. Tai globalus fenomenas, kultūrinis kertinis akmuo, socialinis lubrikantas ir milijardų žmonių kasdienis ritualas. Tačiau kai užduodame klausimą: „Kas gi geria daugiausiai arbatos?“, atsakymai dažnai būna klaidingi.

Daugelis nedvejodami pirštu beda į Jungtinę Karalystę su jos popietės arbatėlėmis ir karališkąja šeima, arba į Kiniją – didingą arbatos tėvynę, kurioje šis gėrimas atrastas prieš tūkstantmečius. Ir nors šios šalys iš tiesų suvartoja milžiniškus kiekius, jos nėra pačiame sąrašo viršuje, kai kalbame apie suvartojimą… vienam gyventojui.

Būtent šis rodiklis – arbata vienam gyventojui (per capita) – atskleidžia, kurioje šalyje arbata yra ne šiaip gėrimas, o neatsiejama gyvenimo būdo dalis, kasdienis įprotis, įsišaknijęs giliau nei bet kur kitur. Atsakymas nustebins. Pasiruoškite kelionei po tikrąsias arbatos imperijas, kur puodelis niekada nebūna tuščias.

Neabejotina Karalienė: Turkija (Türkiye)

Taip, teisingai. Pasaulio arbatos sostinė, matuojant suvartojimu vienam žmogui, yra Turkija. Statistiniai duomenys kartais svyruoja, tačiau Turkija stabiliai laiko pirmąją vietą – vidutinis turkas per metus suvartoja stulbinantį kiekį sausų arbatos lapelių, dažnai viršijantį 3, o kartais siekiantį ir 4 kilogramus. Palyginimui, tai yra maždaug 1000–1300 puodelių arbatos per metus kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui.

Bet kodėl Turkija? Atsakymas slypi kultūroje, istorijoje ir net geografijoje.

Çay: Daugiau nei Gėrimas

Turkijoje arbata vadinama çay (tariama „čai“). Tai ne šiaip gėrimas, tai – svetingumo, draugystės ir socializacijos pagrindas. Jei lankotės Turkijoje, jums bus pasiūlyta arbata. Visur. Parduotuvėje, kirpykloje, turguje, draugo namuose ar net verslo susitikime. Atsisakyti laikoma beveik nemandagu.

Priešingai nei daugelyje Vakarų šalių, turkiška arbata beveik visada yra juodoji. Didžioji jos dalis auginama pačioje Turkijoje, drėgname ir švelniame Juodosios jūros pakrantės klimate, ypač Rizės provincijoje. Ši vietinė gamyba padaro arbatą prieinamą ir nebrangią.

Unikalus Paruošimo Ritualas

Turkiška arbata ruošiama ne arbatinuke ar puodelyje. Tam naudojamas specialus dviejų aukštų virdulys, vadinamas çaydanlık.

• Apatiniame, didesniame inde verdamas vanduo.
• Viršutiniame, mažesniame inde plikoma labai stipri juodoji arbata (vadinama dem).

Pilant arbatą, kiekvienas gali pasirinkti jos stiprumą. Pirmiausia į mažą, tulpės formos stiklinę (ince belli) įpilama šiek tiek stipraus plikinio iš viršutinio indo, o tada jis atskiedžiamas karštu vandeniu iš apatinio. Jei norite stiprios, sakote koyu (tamsi), jei silpnesnės – açık (šviesi). Prie arbatos visada patiekiami cukraus kubeliai, tačiau pienas – beveik niekada.

Arbatos Namai (Kıraathane)

Visoje Turkijoje gausu arbatos namų, vadinamų kıraathane. Istoriškai tai buvo vietos, kur vyrai rinkdavosi skaityti knygų (pažodinis vertimas – „skaitykla“), tačiau laikui bėgant jos tapo socialiniais centrais. Čia vyrai susitinka, kalbasi apie politiką, žaidžia nardais (tavla) ar kortomis ir, žinoma, valandų valandas geria arbatą. Šios įstaigos yra bendruomenės širdis, ypač mažesniuose miesteliuose ir kaimo vietovėse.

Turkijoje arbata geriama nuo aušros iki sutemų. Ji geriama per pusryčius, po pietų, po vakarienės ir daugybę kartų tarp jų. Tai energijos šaltinis, būdas sušilti, atsigaivinti ir, svarbiausia, būdas sustoti akimirkai ir pabendrauti.

Artimiausi Persekiotojai: Keltų Arbatos Meilė

Nors Turkija tvirtai laikosi viršūnėje, antroji ir trečioji vietos dažnai atitenka šalims, kurias daugelis ir laikė favoritėmis, tik galbūt ne tokia tvarka.

Antroji Vieta: Airija

Dažnai nustebindama statistikos stebėtojus, Airija nuolat varžosi dėl antrosios vietos ir kartais net aplenkia savo didžiąją kaimynę. Airiai išgeria įspūdingą kiekį arbatos – vidutiniškai apie 2,2–2,5 kg vienam gyventojui per metus.

Airijoje, panašiai kaip ir JK, dominuoja stipri juodoji arbata, dažnai vadinama „builder’s tea“ (statybininko arbata) – tamsi, tvirta, beveik kramtoma. Populiariausi prekių ženklai, tokie kaip „Barry’s“ ir „Lyons“, yra tapę nacionalinio pasididžiavimo objektu, o debatai apie tai, kuris geresnis, gali tapti rimtų ginčų priežastimi.

Kaip ir Turkijoje, Airijoje arbata yra socialinis reiškinys. Frazė „Padarysiu arbatos“ (I’ll make the tea) yra universalus atsakymas į beveik bet kokią situaciją: ar kažkas liūdi, ar švenčia, ar atėjo svečias, ar tiesiog reikia pertraukėlės. Arbata beveik visada patiekiama su pienu ir, neretai, su cukrumi. Tai gėrimas, siūlantis komfortą drėgnu ir vėjuotu Airijos klimatu.

Trečioji Vieta: Jungtinė Karalystė

Galiausiai, šalis, kurią daugelis laikė numeriu vienas. Jungtinė Karalystė, be abejonės, yra arbatos kultūros sinonimas. Nors pastaraisiais dešimtmečiais kavos kultūra čia sparčiai populiarėja ir šiek tiek sumažino arbatos suvartojimą, britai vis dar yra vieni didžiausių arbatos gerbėjų pasaulyje, suvartojantys apie 1,8–2 kg arbatos vienam gyventojui.

Britų meilės romanas su arbata prasidėjo XVII amžiuje, išpopuliarėjo XVIII amžiuje ir tapo imperijos simboliu XIX amžiuje (deja, dažnai per imperialistinę prekybą, kaip antai Rytų Indijos kompanija ir Opiumo karai su Kinija). Būtent britai pradėjo auginti arbatą Indijoje ir Šri Lankoje (tuometiniame Ceilone), kad patenkintų nenumaldomą paklausą namuose.

Nors „popietės arbata“ (afternoon tea) su sumuštinukais ir pyragaičiais yra garsus, bet gana retas ritualas, tikroji britiška arbatos kultūra yra kasdienis „puodelis“ (cuppa). Tai stipri juoda arbata (dažnai iš maišelio), gausiai pagardinta pienu. Virdulys (kettle) yra vienas svarbiausių prietaisų britų virtuvėje, įjungiamas daugybę kartų per dieną.

Svarbus Patikslinimas: Bendras Suvartojimas vs. Vartojimas Vienam Gyventojui

Būtina pabrėžti skirtumą. Kai kalbame apie tai, kas išgeria *daugiausiai* arbatos *iš viso*, sąrašo viršuje atsiduria visiškai kitos šalys.

Absoliutūs Lyderiai: Kinija ir Indija

Kinija, arbatos gimtinė, yra didžiausia arbatos rinka pasaulyje. Šalyje suvartojami milijonai tonų arbatos per metus. Tačiau Kinijoje gyvena daugiau nei 1,4 milijardo žmonių. Padalijus bendrą kiekį iš gyventojų skaičiaus, suvartojimas vienam asmeniui yra žymiai mažesnis nei Turkijoje ar Airijoje.

Be to, Kinijos arbatos kultūra yra neįtikėtinai įvairi. Čia geriama ne tik juodoji arbata (kurią jie vadina raudonąja arbata), bet ir žalioji, ulongo (oolog), puero, baltoji arbata. Kiekvienas regionas turi savo favoritus ir unikalius ruošimo metodus, tokius kaip Gongfu Cha – sudėtinga arbatos ceremonija.

Indija yra antra pagal dydį arbatos vartotoja (ir gamintoja) pasaulyje. Vėlgi, dėl milžiniškos populiacijos, suvartojimas vienam gyventojui nėra rekordinis. Indijoje dominuoja stipri juodoji arbata, ypač Masala Chai – arbata, virta su pienu, cukrumi ir prieskonių mišiniu (kardamonu, cinamonu, gvazdikėliais, imbieru).

Taigi, nors Kinija ir Indija yra arbatos gamybos ir bendro vartojimo milžinės, Turkija ir Airija laimi, kai kalbame apie tai, kiek vidutiniškai kiekvienas pilietis yra atsidavęs šiam gėrimui.

Kitos Žymios Arbatos Kultūros

Nors šios šalys nepateko į patį viršų pagal suvartojimą vienam gyventojui, jų arbatos tradicijos yra vienos turtingiausių pasaulyje.

Rusija

Rusija turi ilgą ir turtingą arbatos istoriją, siekiančią karavanų kelius iš Kinijos. Ikoniškiausias rusiškos arbatos kultūros simbolis yra samovaras (самовар) – didelis metalinis indas vandeniui virti ir šilumai palaikyti. Ant jo viršaus dedamas mažas arbatinukas su labai stipriu arbatos koncentratu, vadinamu zavarka (заварка). Kiekvienas įsipila šiek tiek šio koncentrato ir atsiskiedžia karštu vandeniu iš samovaro. Tradiciškai arbata geriama su citrina, cukrumi ar net uogiene (kurią valgo šaukšteliu užsigerdami arbata).

Japonija

Japonijos arbatos kultūra yra mažiau susijusi su kiekybe, o daugiau – su kokybe, ritualu ir estetika. Dominuoja žalioji arbata (sencha, gyokuro) ir, žinoma, matcha (malta žalioji arbata). Japonijos arbatos ceremonija (Cha-no-yu arba Chadō) yra sudėtingas, meditatyvus ritualas, paremtas pagarba, harmonija ir ramybe, glaudžiai susijęs su dzenbudizmu.

Marokas

Maroke arbata yra svetingumo sinonimas. Garsioji Maghrebi mėtų arbata yra žalia arbata (dažniausiai gunpowder tipo), gausiai plikoma su šviežiais šaltmėtės lapeliais ir dideliu kiekiu cukraus. Arbatos ruošimas ir patiekimas yra tikras spektaklis: arbata pilama iš aukštai į mažas stiklines, kad susidarytų puta (putos karūna). Atsisakyti arbatos Maroke – didelis įžeidimas šeimininkui.

O Kaip Gi Lietuva?

Kur šiame pasauliniame kontekste esame mes, lietuviai? Lietuva, kaip ir daugelis Rytų Europos šalių, istoriškai yra labiau kavos ir žolelių arbatų kraštas. Kai sakome „arbata“, daugelis pirmiausia pagalvoja ne apie Camellia sinensis (tikrąjį arbatmedį), o apie liepžiedžių, čiobrelių, ramunėlių, mėtų ar įvairių uogų arbatas. Šie žolelių plikiniai yra giliai įsišakniję mūsų liaudies medicinoje ir kultūroje.

Vis dėlto, tikrosios arbatos (juodosios, žaliosios) suvartojimas Lietuvoje auga. Juodoji arbata dažnai geriama su citrina ir cukrumi, kartais su medumi. Pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai išpopuliarėjo žalioji arbata, vertinama dėl savo naudos sveikatai. Taip pat atsiranda vis daugiau specializuotų arbatos parduotuvių, siūlančių aukštos kokybės ulongo, baltąsias arbatas ar net japonišką matcha.

Tačiau pagal suvartojimą vienam gyventojui mes smarkiai atsiliekame nuo lyderių – turkų, airių ar britų. Mūsų kasdienybėje kava vis dar užima tvirtesnes pozicijas kaip pagrindinis „pabudimo“ ir socializacijos gėrimas.

Kodėl Arbata Užkariavo Pasaulį?

Nuo Stambulo turgų iki Dublino virtuvių, nuo Tokijo ceremonijų iki Londono biurų – kas lėmė tokį neįtikėtiną arbatos populiarumą?

1. Socializacija: Kaip matėme Turkijos ir Airijos pavyzdžiuose, arbata yra socialinis klijai. Ji skatina žmones sustoti, pasikalbėti, megzti ryšius.
2. Ritualas ir Ramybė: Pats arbatos ruošimo procesas – vandens virimas, lapelių plikymas, laukimas – turi meditatyvų, raminantį poveikį.
3. Prieinamumas: Istoriškai arbata tapo prieinamesnė nei kava ar alkoholis, todėl tapo kasdieniu gėrimu visoms socialinėms klasėms.
4. Universalumas: Ji gali būti stipri ir karti, švelni ir gėlėta, saldi ar rūgšti. Gali šildyti žiemą ir gaivinti vasarą.
5. Poveikis: Arbatoje esantis kofeinas (kartais vadinamas teinu) suteikia švelnesnį, ilgiau trunkantį energijos pliūpsnį nei kava, o L-teaninas padeda išlaikyti koncentraciją ir ramybę.

Išvados: Daugiau Nei Statistika

Taigi, nors Kinija yra arbatos lopšys, o Indija – jos variklis, tikroji aistra, matuojama puodeliais per dieną, liepsnoja kitur. Turkija yra neginčijama arbatos gėrimo čempionė, kur gyvenimas sukasi aplink tulpės formos stiklines. Airija ir Jungtinė Karalystė seka iš paskos, kur stipri juoda arbata su pienu yra tapusi atsakymu į visas gyvenimo problemas.

Statistika atskleidžia įdomių faktų, tačiau svarbiausia yra tai, ką arbata simbolizuoja. Ji yra paguoda, svetingumas, tradicija ir tiltas tarp žmonių. Tad kitą kartą, kai kaisite virdulį, prisiminkite: jūs dalyvaujate globaliame rituale, jungiančiame milijardus žmonių – nuo Rizės kalnų Turkijoje iki jaukių namų Airijoje.