Eugenijos Šimkūnaitės Palikimas: Gamtos Vaistinė Jūsų Puodelyje

Kai prakalbstame apie lietuviškas žolelių arbatas, daugelio atmintyje iškyla vienas vardas – Eugenija Šimkūnaitė. Tai ne šiaip botanikė ar mokslininkė. Tai – Žiniuonė, Gamtos ragana gerąja prasme, moteris, kuri visą savo gyvenimą paskyrė tam, kad suprastų, išsaugotų ir perduotų ateities kartoms neįkainojamą liaudies medicinos ir augalų pažinimo išmintį. Fraze „Šimkūnaitės arbata“ šiandien apibūdinama ne koks nors konkretus prekės ženklas ar vienas receptas. Tai – ištisa filosofija, požiūris į gamtą ir sveikatą, raginimas atsigręžti į tai, kas auga po mūsų kojomis, ir išmokti tuo naudotis su pagarba ir išmanymu.

Šiandieniniame skubančiame pasaulyje, kai esame linkę menkiausią negalavimą slopinti greita piliule iš vaistinėlės, Šimkūnaitės palikimas tampa kaip niekad aktualus. Tai kvietimas sustoti, įsiklausyti į savo kūną ir gamtos ritmus, prisiminti, kad didžiausia ir dosniausia vaistinė yra tiesiog už mūsų lango – pievoje, miške, sode. Pasinerkime į stebuklingą Eugenijos Šimkūnaitės žolynų pasaulį ir atraskime, kokias paslaptis slepia lietuviškų augalų arbatos.

Kas Ji – Ta Garsioji Žolelių Žiniuonė?

Norint suprasti Šimkūnaitės arbatų esmę, pirmiausia reikia bent truputį pažinti pačią jų „kūrėją“. Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996) buvo habilituota biologijos mokslų daktarė, farmacininkė, etnobotanikė ir aistringa liaudies medicinos tyrinėtoja. Tačiau sausi moksliniai titulai neatskleidžia nė dalelės jos asmenybės. Žmonės ją vadino tiesiog Gydytoja, Žolininke, o kartais ir Ragana – dėl jos neįtikėtino gebėjimo „kalbėtis“ su augalais ir stebėtino tiesmuko būdo.

Gimusi Rusijoje, bet visa širdimi pamilusi Lietuvą, ji nuo mažens domėjosi augalais. Pasakojama, kad meilę gamtai jai įskiepijo močiutė. Vėliau, jau studijuodama ir dirbdama mokslinį darbą, ji niekada neatsiribojo nuo paprastų kaimo žmonių. Priešingai – ji keliavo po atokiausius Lietuvos kampelius, rinko ne tik augalus, bet ir tautosaką, senuosius receptus, prietarus ir patarimus, susijusius su žolelėmis. Ji suprato, kad mokslas ir liaudies išmintis nėra priešai – tai dvi to paties medalio pusės, kurios gali ir turi viena kitą papildyti.

Jos požiūris buvo unikalus: ji tikrino liaudies patarimus moksliniais metodais, analizavo augalų cheminę sudėtį, bet kartu niekada nepamiršo holistinio požiūrio. Ji matė ne tik veikliąsias medžiagas, bet ir augalo „dvasią“, jo vietą gamtos grandinėje ir ryšį su žmogumi. Būtent šis gilus, pagarbus ir kompleksiškas požiūris ir yra jos palikimo esmė.

Šimkūnaitės Arbatos Filosofija: Daugiau Nei Tik Karštas Gėrimas

Eugenijos Šimkūnaitės mokymas apie arbatas remiasi keliais esminiais principais, kurie paverčia paprastą žolelių plikymą sąmoningu sveikatinimo ritualu.

Principas Nr. 1: Vietinės Žolelės – Mūsų Stiprybės Šaltinis

Šimkūnaitė ne kartą pabrėžė, kad Lietuvos žmonėms patys naudingiausi yra tie augalai, kurie auga jų gimtojoje žemėje. Šiandien galime nusipirkti egzotiškiausių arbatų iš viso pasaulio, tačiau jos išmintis byloja, kad mūsų organizmui geriausiai tinka tai, kas per šimtmečius prisitaikė augti tokiomis pačiomis klimato sąlygomis, toje pačioje dirvoje, kvėpuoti tuo pačiu oru. Mūsų pievų čiobrelis, liepa ar dilgėlė yra genetiškai artimesni ir suprantamesni mūsų kūnui nei tolimų kraštų stebuklai. Jie kaupia būtent tas medžiagas, kurių labiausiai reikia čia gyvenantiems žmonėms, kad atsispirtų vietinėms ligoms ir sustiprintų organizmą.

Principas Nr. 2: Sinergija ir Mišinių Galia

Vienas svarbiausių Šimkūnaitės mokymo aspektų – žolelių mišiniai. Ji retai kada rekomenduodavo gerti vienos rūšies arbatą ilgą laiką. Anot jos, augalai, kaip ir žmonės, geriausiai veikia komandoje. Tinkamai suderinti, jie papildo, sustiprina arba sušvelnina vienas kito poveikį. Tai vadinama sinergijos efektu. Pavyzdžiui, vienas augalas gali padėti atsikosėti, kitas – mažinti uždegimą kvėpavimo takuose, o trečias – stiprinti bendrą imunitetą. Kartu jie veikia daug plačiau ir efektyviau nei bet kuris iš jų atskirai.

Kurdama mišinius, ji atsižvelgdavo ne tik į augalų chemines savybes, bet ir į jų skonį, kvapą, net „charakterį“. Mišinys turėjo būti ne tik naudingas, bet ir malonus gerti. Ji mokė, kad arbata turi teikti džiaugsmą visiems pojūčiams.

Principas Nr. 3: Saikas, Pagarba ir Ritmas

„Kas per daug – tas nesveika“ – ši liaudies išmintis puikiai tinka ir vaistažolių vartojimui. Šimkūnaitė nuolat perspėdavo, kad net ir pačios naudingiausios žolelės, vartojamos be saiko, dideliais kiekiais ar per ilgai, gali pakenkti. Ji patardavo gerti arbatas kursais: pavyzdžiui, tris savaites geri, savaitę darai pertrauką. Taip pat svarbu keisti mišinių sudėtį, kad organizmas nepriprastų ir negautų per didelės vienos kurios nors medžiagos koncentracijos.

Ne mažiau svarbi ir pagarba gamtai renkant žoleles. Ji mokė, kaip, kada ir kiek galima imti. Niekada neskinti visų augalų vienoje vietoje, palikti dalį sėkloms subrandinti, nerauti su šaknimis, jei naudojami tik lapai ar žiedai. Rinkti augalus reikia švarioje vietoje, toli nuo kelių ir pramonės, geriausia – saulėtą dieną, rasai nudžiūvus. Tai ne tik praktiniai, bet ir etiniai principai, rodantys gilų ryšį su gamta ir atsakomybę už jos išsaugojimą.

Populiariausi Augalai Šimkūnaitės Vaistinėlėje

Nors Eugenija Šimkūnaitė tyrinėjo šimtus augalų, kai kurie jos darbuose ir patarimuose minimi ypač dažnai. Tai – tikrasis Lietuvos pievų ir miškų aukso fondas.

Mažalapė liepa (Tilia cordata)

Liepžiedžių arbata – tikra lietuviškos vasaros klasika. Šimkūnaitė ją vertino kaip vieną geriausių natūralių priemonių nuo peršalimo, karščiavimo. Liepų žiedai skatina prakaitavimą, padeda iš organizmo pasišalinti toksinams. Tačiau tai ne tik arbata nuo kosulio. Ji taip pat puikiai ramina nervų sistemą, padeda užmigti, mažina įtampą. Švelni, medumi kvepianti liepžiedžių arbata – puikus gėrimas po sunkios dienos.

Paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum)

Jei liepa – ramybės simbolis, tai čiobrelis – tikras kovotojas. Šis žemas, po pievas ir pušynus besidriekiantis augalėlis turi itin stiprių antiseptinių ir atsikosėjimą lengvinančių savybių. Šimkūnaitė jį ypač rekomendavo sergant bronchitu, laringitu, kamuojant sausam, erzinančiam kosuliui. Čiobrelių arbata taip pat gerina virškinimą, padeda esant pilvo pūtimui. Stiprus, aromatingas čiobrelis – energijos ir gyvybingumo pliūpsnis.

Paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium)

Šis augalas ne veltui vadinamas „kareivių žole“ – nuo senų laikų jo lapais būdavo gydomos žaizdos. Šimkūnaitė kraujažolę vertino kaip universalią vaistinėlę. Ji gerina apetitą ir visą virškinimo trakto veiklą, ypač kepenų ir tulžies pūslės. Taip pat kraujažolė padeda reguliuoti kraujo spaudimą, stabdo vidinį ir išorinį kraujavimą. Moterims ji ypač naudinga, nes padeda sureguliuoti menstruacijų ciklą ir palengvinti skausmus. Tiesa, jos skonis kartokas, todėl mišiniuose ją dažnai derindavo su švelnesnio skonio žolelėmis.

Didžioji dilgėlė (Urtica dioica)

Daugelio piktžole laikoma dilgėlė Šimkūnaitės buvo vadinama vitaminų ir mineralų bomba. Ir ne veltui! Jauni dilgėlių lapai – tikras geležies, vitamino C, kalcio, kalio ir kitų mikroelementų šaltinis. Dilgėlių arbata valo kraują, stiprina organizmą, suteikia energijos, ypač naudinga pavasarį, kai jaučiamas avitaminozės nuovargis. Ji taip pat gerina plaukų būklę ir skatina jų augimą. Šimkūnaitė patardavo pavasarį išgerti dilgėlių arbatos kursą, kad „prasiplautum kraują“ po žiemos.

Paprastasis raudonėlis (Origanum vulgare)

Lietuviškose pievose augantis raudonėlis savo savybėmis nenusileidžia Viduržemio jūros oreganui. Šimkūnaitė jį labai vertino dėl teigiamo poveikio kvėpavimo takams ir virškinimui. Raudonėlio arbata padeda atsikosėti, ramina spazmus, gerina tulžies išsiskyrimą. Be to, ji pasižymi raminančiu poveikiu nervų sistemai. Dėl malonaus aromato ir skonio raudonėlis puikiai tinka įvairiems arbatų mišiniams.

Beržo lapai ir pumpurai (Betula sp.)

Beržas – vienas iš lietuviškiausių medžių, o jo dalys – puiki žaliava sveikatai. Jaunų beržo lapų ir pumpurų arbata yra viena geriausių natūralių šlapimą varančių priemonių. Ji padeda iš organizmo pasišalinti skysčių pertekliui, druskoms, valo inkstus ir šlapimo takus. Šimkūnaitė šią arbatą rekomenduodavo esant tinimams, sergant šlapimo pūslės uždegimu ar tiesiog norint pavasarį atlikti organizmo detoksikaciją.

Kaip Pasiruošti Arbatą Pagal Šimkūnaitės Dvasią?

Norint mėgautis tikra, veiksminga ir saugia žolelių arbata, neužtenka žinoti augalų pavadinimų. Svarbus visas procesas – nuo rinkimo iki pateikimo.

Rinkimas ir Džiovinimas

• Laikas: Geriausia augalus rinkti pirmoje dienos pusėje, kai jau nudžiūvusi rasa, bet saulė dar nekaitina stipriausiai. Manoma, kad tada augale susikaupia daugiausiai veikliųjų medžiagų.
• Vieta: Rinkite tik švariose vietose – toli nuo kelių, gamyklų, tręšiamų laukų. Geriausia vieta – natūralios pievos, miško proskynos, nuosavas sodas.
• Būdas: Imkite tik tiek, kiek jums reikia, ir palikite augalo populiacijai atsikurti. Jei naudojate žiedus ar lapus, neskinkite visų nuo vieno augalo.
• Džiovinimas: Surinktas žoleles paskleiskite plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, tamsioje ir šiltoje patalpoje (pvz., palėpėje). Niekada nedžiovinkite ant tiesioginių saulės spindulių, nes jie ardo vitaminus ir eterinius aliejus. Gerai išdžiovintos žolelės turi išlaikyti natūralią spalvą ir trupėti tarp pirštų.

Mišinių Kūrimas ir Ruošimas

Pradėkite nuo paprastų, 2–3 komponentų mišinių. Pagrindinė taisyklė – derinti augalus pagal poveikį. Pavyzdžiui, peršalimui skirtame mišinyje galite derinti prakaitavimą skatinančią liepą, atsikosėjimą lengvinantį čiobrelį ir imunitetą stiprinančias aviečių uogas ar lapus.

Arbatos ruošimas priklauso nuo to, kokios augalo dalys naudojamos:

• Užpilas (infuzija): Taip ruošiamos arbatos iš švelnesnių dalių – žiedų, lapų, žolės. Reikiamą kiekį žaliavos (paprastai 1–2 arbatiniai šaukšteliai stiklinei vandens) užpilkite karštu, bet ne verdančiu vandeniu (apie 90 °C). Uždenkite ir palikite pritraukti 10–15 minučių.
• Nuoviras (dekoktas): Taip ruošiamos arbatos iš kietesnių dalių – šaknų, žievių, sumedėjusių stiebų. Žaliavą reikia užpilti šaltu vandeniu, užvirinti ir ant silpnos ugnies pavirti 5–15 minučių. Po to dar leisti šiek tiek pritraukti.

Šimkūnaitė patardavo arbatą gerti nesaldintą, kad pajustumėte tikrąjį augalų skonį ir aromatą. Jei norisi saldumo, geriau rinktis šaukštelį medaus, bet dėti jį tik į jau šiek tiek pravėsusią arbatą, kad nežūtų naudingosios medaus savybės.

Išmintis, Kuri Nemiršta

Eugenijos Šimkūnaitės palikimas – tai ne sustabarėjęs receptų rinkinys. Tai – gyva, pulsuojanti išmintis, kviečianti mus atkurti nutrūkusį ryšį su gamta. Ji mokė ne aklai sekti nurodymais, o stebėti, jausti, pažinti ir eksperimentuoti. Jos arbatos – tai būdas įsileisti gamtos gydomąją galią į savo kasdienybę, sustiprinti ne tik kūną, bet ir dvasią.

Pradėkite nuo vieno augalo. Susipažinkite su pievoje augančia kraujažole, pauostykite miške kvepiantį čiobrelį. Išsivirkite puodelį arbatos ir tiesiog pajuskite jos skonį ir poveikį. Pamažu, žingsnis po žingsnio, atrasite savo asmeninę gamtos vaistinėlę ir suprasite, kad didžiausi turtai dažnai slypi po mūsų kojomis. Būtent to mus ir mokė nepaprasta žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė.