Junano provincija: Arbatos kelio širdis ir gyvoji Pu-erh istorija

Įsivaizduokite žemę, kurios kalnus nuolat gaubia miglos šydas, kur senoviniai, šimtametę išmintį menantys arbatmedžiai stiebiasi į dangų, o oras prisipildęs drėgnos žemės ir fermentuotų arbatos lapelių aromato. Tai ne pasakos fragmentas. Tai Junanas (angl. Yunnan) – provincija Kinijos pietvakariuose, teisėtai vadinama pasaulio arbatos lopšiu. Būtent čia, atšiaurių kalnų ir derlingų slėnių krašte, gimė ne tik pati arbata, bet ir legendomis apipintas Senasis arbatos ir arklių kelias – civilizacijas jungusi prekybos arterija, kurios aidas girdimas ir šiandien.

Leiskimės į virtualią kelionę šiuo nepaprastu keliu, atveriančiu ne tik kvapnų arbatos pasaulį, bet ir gilias istorijos, kultūros bei žmogaus ištvermės paslaptis. Tai pasakojimas apie Junaną – vietą, kur laikas matuojamas ne metais, o arbatos derliais ir jos brandos ciklais.

Junanas – amžinojo pavasario žemė ir arbatos tėvynė

Junanas dažnai vadinamas „Amžinojo pavasario provincija“ dėl savo švelnaus ir malonaus klimato ištisus metus. Tačiau ši geografinė etiketė tik paviršutiniškai apibūdina regiono įvairovę. Nuo tropinių džiunglių Sišuangbanos (Xishuangbanna) prefektūroje pietuose iki snieguotų Himalajų viršūnių šiaurėje – Junanas yra tikras mikroklimatų ir kraštovaizdžių katilas. Būtent ši įvairovė ir sukuria idealias sąlygas augti patiems įvairiausiems ir kokybiškiausiems arbatmedžiams pasaulyje.

Čia auga ne krūmai, kuriuos esame įpratę matyti arbatos plantacijose, o tikri medžiai (Camellia sinensis var. assamica), kurių kai kurie skaičiuoja ne šimtus, o tūkstančius metų. Šie senoviniai arbatmedžiai, vadinami „gushu“ (古树), yra gyvi paminklai. Jų gilios šaknys pasiekia mineralų gausius dirvožemio sluoksnius, todėl jų lapeliuose susikaupia neįtikėtinai turtingas ir kompleksiškas skonis, kurio neįmanoma atkartoti jaunuose, kultivuojamuose arbatos soduose. Būtent iš šių medžių lapų gaminama garsiausia ir labiausiai vertinama Junano arbata – Pu-erh.

Tačiau Junanas – tai ne tik gamta. Tai ir viena etniškai margiausių Kinijos provincijų. Čia gyvena daugiau nei 25 etninės mažumos: dajai, bajai, nasiai, haniai, tibetiečiai ir daugelis kitų. Kiekviena iš šių kultūrų turi savo unikalias tradicijas, kalbą, virtuvę ir, žinoma, savo santykį su arbata. Arbata čia nėra tik gėrimas – tai bendravimo priemonė, ritualų dalis, vaistas ir socialinio gyvenimo ašis.

Senasis arbatos ir arklių kelias: legenda, gimusi iš būtinybės

Šiandien mėgaudamiesi puodeliu Pu-erh arbatos, vargu ar susimąstome, kokį neįtikėtinai sunkų kelią ji turėjo nukeliauti, kad pasiektų kitus kraštus. Daugiau nei tūkstantį metų, pradedant Tangų dinastija (VII a.), Junaną ir gretimą Sičuano provinciją su Tibeto plynaukšte jungė vienas pavojingiausių prekybos maršrutų žmonijos istorijoje – Senasis arbatos ir arklių kelias (茶马古道, Chámǎ Gǔdào).

Šio kelio atsiradimo priežastis buvo paprasta ir pragmatiška. Kinijos imperatoriams reikėjo tvirtų ir ištvermingų Tibeto arklių savo kariuomenei, ypač kovoms su klajoklių gentimis šiaurėje. O Tibete, kurio atšiauriame klimate neaugo beveik jokie augalai, arbata buvo gyvybiškai svarbi. Ji ne tik suteikdavo šilumos ir energijos, bet ir papildydavo skurdžią mitybą būtinais vitaminais ir mineralais, padėdama virškinti riebų jaka pieno ir mėsos maistą. Taip gimė mainų sistema: arbata už arklius.

Tačiau kelias, kuriuo vyko šie mainai, buvo tikras iššūkis. Karavanai, vadinami „mabang“ (马帮), kuriuos sudarė nešuliniai mulai, arkliai ir drąsūs varovai, turėjo įveikti tūkstančius kilometrų per kvapą gniaužiančius, bet mirtinai pavojingus kraštovaizdžius:

• Klastingi kalnų takeliai: Siauri, į uolas iškalti takai, vos platesni už arklio kanopą, vingiavo palei gilias bedugnes. Viena klaida galėjo reikšti mirtį tiek žmogui, tiek gyvuliui.
• Sraunios upės: Teko kirsti tokias galingas upes kaip Jangdzė ir Mekongas, naudojantis virviniais tiltais ar primityviais keltais.
• Atšiaurus oras: Karavanai kentė nuo musoninių liūčių, purvo nuošliaužų, pūgų aukštikalnėse ir alinančio karščio slėniuose.
• Plėšikai ir laukiniai žvėrys: Kelias buvo ne tik gamtos, bet ir žmonių bei gyvūnų išbandymas.

Karavanų varovai buvo tikri didvyriai. Jie ištisus mėnesius praleisdavo kelyje, dainuodami savo liūdnas dainas, kad palaikytų dvasią, ir pasikliaudami vieni kitų pagalba. Kad būtų patogiau transportuoti ir apsaugoti nuo drėgmės, arbata buvo presuojama į kietus diskus, plytas ar grybo formos ritinius. Būtent ši ilga ir sunki kelionė, kurios metu arbata buvo veikiama drėgmės, temperatūrų kaitos ir nuolatinio judėjimo, natūraliai pradėjo fermentacijos procesą, kuris ir suteikė arbatai unikalų, brandų skonį. Taip, galima sakyti, netyčia gimė pirminė Pu-erh arbatos forma.

Pu-erh: Junano karalius ir laiko vynas

Kalbant apie Junaną, neįmanoma nepaminėti Pu-erh (普洱茶) – arbatos, tapusios šios provincijos sinonimu. Tai ne šiaip arbata, tai visas pasaulis, turintis savo taisykles, klasifikaciją ir filosofiją. Skirtingai nuo kitų arbatų (žaliosios, juodosios, ulongo), kurių vertė didžiausia iškart po pagaminimo, Pu-erh yra tarsi geras vynas ar viskis – su laiku ji ne genda, o bręsta, gerėja, įgauna gilumo ir kompleksiškumo.

Pagrindinis Pu-erh išskirtinumas yra post-fermentacija. Tai procesas, kurio metu arbatos lapuose veikiantys mikroorganizmai (bakterijos ir mielės) lėtai keičia cheminę arbatos sudėtį. Egzistuoja dvi pagrindinės Pu-erh rūšys:

1. Sheng Pu-erh (生茶) – žalias, gyvas, natūraliai bręstantis

Tai tradicinis ir seniausias Pu-erh gamybos būdas. Surinkti lapeliai yra kaitinami, kad sustotų oksidacija, tada minkomi, džiovinami saulėje ir galiausiai presuojami į diskus ar kitas formas. Jaunas, vos pagamintas Sheng Pu-erh yra šviesios spalvos, aitrokas, gaivus, su gėlių ir vaisių natomis. Tačiau jo tikroji magija atsiskleidžia laikui bėgant. Tinkamai laikomas dešimtmečius, Sheng Pu-erh lėtai fermentuojasi, jo spalva tamsėja, skonis švelnėja, aitrumą pakeičia medaus, datulių, kamparo, miško paklotės ir džiovintų slyvų natos. Kiekvieni metai prideda naują skonio ir aromato sluoksnį. Kolekcininkai visame pasaulyje medžioja senus, gerai išlaikytus Sheng Pu-erh diskus, kurių kaina gali siekti tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių eurų.

2. Shou Pu-erh (熟茶) – brandintas, tamsus, žemiškas

XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, augant Pu-erh populiarumui ir norint greičiau patenkinti rinkos poreikius, buvo sukurta pagreitintos fermentacijos technologija, vadinama „wo dui“ (渥堆). Jos metu žalios arbatos lapeliai sudrėkinami, sukraunami į dideles krūvas, uždengiami audeklu ir paliekami fermentuotis šiltoje ir drėgnoje aplinkoje keliasdešimt dienų. Šis procesas imituoja ilgus natūralaus senėjimo metus.

Gautas rezultatas – Shou Pu-erh. Jo užpilas yra tamsus, nepermatomas, beveik juodas. Skonis švelnus, glotnus, be jokio aitrumo, su ryškiomis žemės, durpių, drėgno medžio, o kartais ir šokolado ar kavos natomis. Nors Shou Pu-erh neturi tokio kompleksiškumo ir potencialo bręsti kaip Sheng, jis yra puikus pasirinkimas tiems, kas nori iškart mėgautis švelniu ir sodriu skoniu be ilgo laukimo.

Kelionė po šiuolaikinį Arbatos kelią

Šiandien senojo Arbatos ir arklių kelio karavanai jau nebeegzistuoja. Juos pakeitė modernūs greitkeliai ir oro transportas. Tačiau kelio dvasia yra gyva. Ji transformavosi į turizmo maršrutus, kurie traukia arbatos entuziastus, istorijos mylėtojus ir nuotykių ieškotojus iš viso pasaulio.

Kelionė po šiuolaikinį Junaną – tai galimybė savo akimis pamatyti legendinius arbatos kalnus, tokius kaip Yiwu, Bulangshan, Jingmai ar Lincang. Čia galima aplankyti mažus kaimelius, kuriuose arbatos auginimo ir gamybos tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Turistai gali ne tik stebėti, bet ir patys dalyvauti arbatos gamybos procese: skinti lapelius, vytinti juos saulėje, minkyti didžiulėse keptuvėse ir netgi susipresuoti savo vardo Pu-erh diską.

Vienas iš tokių potyrių – apsilankymas pas vietinius arbatos augintojus. Būti pakviestam į jų namus, pasidalinti su jais arbata, paruošta pagal tradicinę „Gongfu Cha“ ceremoniją, yra nepakartojama patirtis. Čia, stebint meistriškus šeimininko judesius, pilstant arbatą į mažyčius puodelius, supranti, kad tai daug daugiau nei troškulio malšinimas. Tai pagarbos ženklas, bendravimo forma ir būdas sustabdyti akimirką.

Senieji prekybos centrai, tokie kaip Lidziangas (Lijiang) ar Dali, išsaugoję savo senovinę architektūrą, šiandien yra virtę judriais turistiniais miestais. Jų akmenimis grįstose gatvelėse gausu jaukių arbatinių, kuriose galima paragauti šimtų rūšių vietinės arbatos ir pasinerti į tingią, atpalaiduojančią atmosferą.

Arbatos dvasia: daugiau nei gėrimas

Junano arbatos kelias – tai ne tik geografinis maršrutas. Tai kelionė į arbatos sielą. Tai istorija apie gamtos ir žmogaus harmoniją, apie ištvermę ir prisitaikymą, apie lėtą laiką ir kantrybę. Sheng Pu-erh brandinimas moko mus, kad kai kurie dalykai reikalauja laiko ir kad skubėjimas gali sunaikinti tikrąjį grožį.

Kiekvienas gurkšnis šios arbatos – tai prisilietimas prie tūkstantmetės istorijos. Jame galime pajusti saulę, kuri džiovino lapelius, kalnų miglą, kuri juos drėkino, ir rankas, kurios juos rinko. Tai skystas pasakojimas apie atšiaurias keliones, apie Tibeto vienuolius ir imperatoriaus karius, apie mažų kaimelių gyventojus, kurių visas pasaulis telpa arbatos lape.

Nors tik nedaugelis iš mūsų turės galimybę nukeliauti į tolimąjį Junaną, jo dvasia gali aplankyti kiekvieną iš mūsų. Užtenka užsiplikyti puodelį kokybiškos Pu-erh arbatos, užsimerkti ir leisti jos sodriam, žemiškam aromatui nunešti mus į miglotus kalnus, kur gimsta viena paslaptingiausių ir didingiausių arbatų pasaulyje.