Profesorius Neumyvakinas ir arbatos paslaptis: kodėl jis patarė atsisakyti populiaraus gėrimo?

Daugelį amžių arbata laikoma ne tik maloniu ritualu, bet ir sveikatai palankiu gėrimu. Žalioji arbata giriama dėl antioksidantų gausos, juodoji – dėl tonizuojančio poveikio, o žolelių nuovirai – dėl raminančių savybių. Tačiau ar kada susimąstėte, kad šis visuotinai pripažintas gėrimas gali turėti ir tamsiąją pusę? Būtent tokią, radikaliai nuo visuotinės nuomonės besiskiriančią poziciją, užėmė profesorius Ivanas Neumyvakinas – iškili asmenybė, kosminės medicinos pradininkas Sovietų Sąjungoje, visą savo vėlesnį gyvenimą paskyręs alternatyviosios medicinos ir natūralių sveikatinimo metodų populiarinimui.

Jo teiginiai dažnai skambėjo prieštaringai ir laužė nusistovėjusius stereotipus, tačiau tūkstančiai pasekėjų visame pasaulyje teigia, kad būtent Neumyvakino sistema padėjo jiems atgauti sveikatą. Vienas iš labiausiai stebinančių jo patarimų – visiškai atsisakyti tradicinės arbatos. Taip, perskaitėte teisingai. Nei juodos, nei žalios. Kyla natūralus klausimas: kodėl gydytojas, dirbęs su kosmonautų sveikata ir puikiai išmanęs žmogaus fiziologiją, taip griežtai pasisakė prieš gėrimą, kurį mes įpratę sieti su sveikata ir gera savijauta? Panagrinėkime jo argumentus išsamiau.

Pagrindinis Neumyvakino sveikatos principas: organizmo balansas

Norint suprasti profesoriaus požiūrį į arbatą, pirmiausia reikia suvokti jo sveikatos filosofijos pagrindą. Visos Neumyvakino sistemos ašis – organizmo vidinės terpės balanso palaikymas, o ypač – šarmų ir rūgščių pusiausvyros (pH). Pasak profesoriaus, idealus kraujo pH turėtų būti silpnai šarminis, svyruojantis apie 7,35–7,45. Jis buvo įsitikinęs, kad didžioji dalis lėtinių ligų, nuo sąnarių skausmų iki onkologinių susirgimų, kyla būtent dėl ilgalaikio organizmo „užrūgštėjimo“ (acidozės).

Šį užrūgštėjimą, jo manymu, sukelia šiuolaikinis gyvenimo būdas: perdirbto maisto vartojimas (cukrus, balti miltai, mėsa), nuolatinis stresas, fizinio aktyvumo stoka ir, žinoma, netinkamų skysčių vartojimas. Visi šie veiksniai verčia organizmą nuolat kovoti, kad palaikytų gyvybiškai svarbų pH balansą, o tam eikvojami milžiniški resursai – iš kaulų ir audinių „ištraukiami“ šarminiai mineralai (kalis, kalcis, magnis). Ilgainiui tai veda prie organizmo išsekimo ir palankios terpės ligoms vystytis.

Būtent per šią prizmę Neumyvakinas vertino visus maisto produktus ir gėrimus. Jo klausimas buvo paprastas: ar šis produktas padeda palaikyti šarminę terpę, ar, priešingai, ją rūgština? Ir arbata, jo nuomone, patenka į antrąją kategoriją.

Arbata kaip „rūgštintojas“: pagrindinis argumentas

Pagrindinė priežastis, kodėl Neumyvakinas ragino vengti arbatos, yra jos rūgštinančios savybės. Nors daugelis mano, kad tik juodoji arbata, praėjusi fermentacijos procesą, yra „sunki“, profesorius teigė, kad tiek juodoji, tiek žalioji arbata neigiamai veikia organizmo pH balansą. Nors žalioji arbata turi mažiau taninų ir daugiau antioksidantų, jos poveikis vidinei terpei, pasak Neumyvakino, vis tiek yra rūgštinantis.

Jis aiškino, kad bet koks gėrimas, kurio pH yra žymiai mažesnis už kraujo pH, verčia organizmą įjungti kompensacinius mechanizmus. Reguliariai geriant arbatą, ypač kelis kartus per dieną, kūnas nuolat patiria „rūgšties ataką“. Tai gali atrodyti nereikšminga, tačiau per metus susidaro didžiulis krūvis inkstams, kepenims ir visai buferinei sistemai. Ilgainiui, teigė profesorius, ši nuolatinė kova sukuria idealias sąlygas lėtiniams uždegimams, kurie yra daugelio degeneracinių ligų pamatas.

Šiuolaikinis mokslas patvirtina, kad skirtingi produktai organizme sukelia rūgštinę arba šarminę reakciją, nepriklausomai nuo jų pačių pH. Nors arbatos poveikio stiprumas yra diskusijų objektas, Neumyvakino požiūris buvo bekompromisis: jei siekiate optimalios sveikatos, turite eliminuoti visus nereikalingus rūgštintojus.

Kofeino spąstai: apgaulinga energija ir jos kaina

Antrasis svarbus Neumyvakino argumentas buvo nukreiptas prieš kofeiną (arbatoje jis dažnai vadinamas teinu, nors chemiškai tai ta pati medžiaga). Mums įprasta griebtis kavos ar arbatos puodelio, kai jaučiamės pavargę ir norime „pasikrauti“ energijos. Tačiau profesorius šį poveikį vadino apgaulingu ir pavojingu.

Jis lygino kofeino poveikį su arklio plakimu rykšte. Pavargusį arklį galima priversti bėgti greičiau plakant jį rykšte, bet tai jo jėgų neatstato – tik išnaudoja paskutinius rezervus. Panašiai veikia ir kofeinas: jis ne suteikia kūnui naujos energijos, o priverčia jį naudoti savo avarines atsargas. Kofeinas stimuliuoja centrinę nervų sistemą ir antinksčius, kurie išskiria streso hormonus adrenaliną ir kortizolį. Jaučiamės žvalesni, produktyvesni, tačiau tai yra dirbtinė būsena, už kurią organizmas vėliau sumoka su kaupu.

Nuolatinis antinksčių stimuliavimas, pasak Neumyvakino, veda prie jų išsekimo. Tai pasireiškia lėtiniu nuovargiu, miego sutrikimais, nerimu, susilpnėjusiu imunitetu. Susidaro užburtas ratas: kuo labiau esame pavargę, tuo daugiau stimuliantų mums reikia, o kuo daugiau jų vartojame, tuo labiau išsekiname savo organizmą. Profesoriaus manymu, tikrasis kelias į energiją yra ne dirbtinė stimuliacija, o tinkamas poilsis, subalansuota mityba ir pakankamas kiekis tyro vandens.

Kiti neigiami aspektai: taninai ir dehidratacija

Be rūgštinimo ir stimuliacijos, Neumyvakinas atkreipė dėmesį ir į kitus, mažiau aptarinėjamus, arbatos trūkumus.

Taninai ir maistinių medžiagų įsisavinimas

Arbatoje, ypač juodojoje, gausu taninų – rauginių medžiagų, kurios suteikia gėrimui sutraukiantį skonį. Nors saikingas jų kiekis gali turėti antioksidacinių savybių, didesnės koncentracijos gali pakenkti. Taninai turi savybę surišti tam tikrus mineralus virškinamajame trakte, ypač geležį. Tai reiškia, kad geriant arbatą valgio metu ar iškart po jo, organizmas gali pasisavinti žymiai mažiau geležies iš maisto. Tai ypač aktualu žmonėms, linkusiems į mažakraujystę, moterims, vegetarams ir veganams. Neumyvakinas pabrėžė, kad siekiant geros sveikatos, svarbu ne tik tai, ką valgome, bet ir tai, kaip efektyviai organizmas sugeba pasisavinti naudingąsias medžiagas.

Paradoksali dehidratacija

Atrodo paradoksalu, tačiau gėrimas, kurio pagrindą sudaro vanduo, gali prisidėti prie dehidratacijos. Dėl kofeino diuretinių (šlapimą varančių) savybių, vartojant arbatą, per inkstus iš organizmo pašalinama daugiau skysčių, nei gaunama su pačiu gėrimu. Neumyvakinas buvo didelis tinkamos hidratacijos šalininkas ir nuolat pabrėžė, kad kraujas turi būti pakankamai skystas, kad galėtų efektyviai transportuoti deguonį ir maistines medžiagas bei pašalinti toksinus.

Dėl diuretinio poveikio kraujas tirštėja, širdžiai tenka didesnis krūvis jį pumpuojant, o inkstai dirba intensyvesniu režimu. Profesorius teigė, kad lėtinė, žemo lygio dehidratacija yra viena iš pagrindinių daugelio sveikatos problemų priežasčių, įskaitant aukštą kraujospūdį, galvos skausmus ir sąnarių problemas. Todėl, jo nuomone, arbata neatlieka tikrosios hidratacijos funkcijos – ją gali atlikti tik tyras, grynas vanduo.

Ką gerti vietoj arbatos? Neumyvakino alternatyvos

Kritikuodamas tradicinę arbatą, profesorius Neumyvakinas nesiūlė apskritai atsisakyti karštų gėrimų. Priešingai, jis pateikė puikių, sveikatai palankių alternatyvų, kurios atitiko jo sveikatos filosofiją.

Vanduo – gyvybės pagrindas

Pati svarbiausia ir nepakeičiama alternatyva – paprastas, švarus vanduo. Neumyvakinas rekomendavo gerti vandenį likus 15-20 minučių iki valgio ir praėjus 1,5-2 valandoms po valgio, bet ne valgio metu, kad nebūtų atskiedžiamos virškinimo sultys. Vanduo, jo teigimu, yra geriausias organizmo valiklis, skiediklis ir tirpiklis, būtinas visoms biocheminėms reakcijoms.

Žolelių galia: vaistažolių arbatos

Profesorius nebuvo prieš „arbatas“ apskritai, o tik prieš gėrimus, pagamintus iš arbatmedžio (*Camellia sinensis*) lapų. Jis labai palankiai vertino ir pats rekomendavo gerti įvairių vietinių žolelių nuovirus ir užpilus. Tokie gėrimai neturi kofeino, nerūgština organizmo ir, priklausomai nuo augalo, turi daugybę gydomųjų savybių.

• Ramunėlių arbata: puikiai ramina nervų sistemą, gerina virškinimą, mažina uždegimus.
• Mėtų arbata: atpalaiduoja, padeda esant pilvo pūtimui, gaivina.
• Liepžiedžių arbata: skatina prakaitavimą, todėl naudinga peršalus, ramina, padeda užmigti.
• Čiobrelių arbata: turi stiprių antiseptinių savybių, padeda atsikosėti, stiprina imunitetą.

Neumyvakinas skatino žmones domėtis savo regiono augalais ir naudoti jų teikiamą naudą, taip grįžtant prie gamtos ir protėvių išminties.

„Ivan-Čai“ (gaurometis) – pamirštas lobis

Vis dėlto, svarbiausia ir įdomiausia alternatyva, kurią propagavo Neumyvakinas, buvo „Ivan-Čai“ – fermentuota siauralapio gauromečio (*Chamaenerion angustifolium*) arbata. Tai tradicinis slavų gėrimas, šimtmečius buvęs populiaresnis už atvežtinę kinišką arbatą, tačiau vėliau nepelnytai pamirštas.

Profesorius vadino gaurometį tikru gamtos stebuklu ir teigė, kad jis savo naudingosiomis savybėmis lenkia bet kokią tradicinę arbatą. Štai keletas privalumų, kuriuos jis išskyrė:

• Neturi kofeino: galima gerti bet kuriuo paros metu, net prieš miegą. Puikiai ramina ir harmonizuoja nervų sistemą, bet neslopina.
• Vitaminų ir mineralų šaltinis: gaurometyje vitamino C yra kelis kartus daugiau nei citrinose. Taip pat gausu B grupės vitaminų, geležies, mangano ir kitų mikroelementų.
• Priešuždegiminis poveikis: tai vienas stipriausių natūralių priešuždegiminių augalų, todėl naudingas esant skrandžio, žarnyno, prostatos uždegimams.
• Organizmo valymas: padeda šalinti toksinus ir sunkiuosius metalus.
• Puikus skonis: tinkamai fermentuotas „Ivan-Čai“ įgauna sodrų, gėlių ir vaisių natų turintį skonį, kuris daug kam primena gerą juodąją arbatą, tik be kartumo ir sutraukiančio poveikio.

Neumyvakinas matė „Ivan-Čai“ ne tik kaip gėrimą, bet ir kaip tautos sveikatos stiprinimo įrankį, grįžimą prie natūralių, laiko patikrintų vertybių.

Išvada: sąmoningas pasirinkimas, o ne dogma

Profesoriaus Ivano Neumyvakino požiūris į arbatą gali pasirodyti radikalus ir neįprastas. Svarbu suprasti, kad jo sistema yra holistinė – atskiri patarimai veikia geriausiai, kai yra visos filosofijos dalis. Jo tikslas buvo ne uždrausti, o paskatinti žmones mąstyti kritiškai ir įsiklausyti į savo kūną.

Galbūt nebūtina visiškai atsisakyti mėgstamo arbatos puodelio, ypač jei jis teikia malonumą. Tačiau Neumyvakino argumentai verčia susimąstyti: ar tikrai tas energijos antplūdis yra tikras? Ar nevertėtų dažniau rinktis tyro vandens ar naudingos žolelių arbatos? Galbūt atėjo laikas atrasti ir į savo racioną įtraukti nuostabųjį „Ivan-Čai“?

Galų gale, svarbiausia yra ne aklai sekti autoritetais, o eksperimentuoti, stebėti savo savijautą ir sąmoningai rinktis tai, kas iš tiesų stiprina mūsų sveikatą. Neumyvakino idėjos – tai ne dogma, o galingas impulsas permąstyti savo įpročius ir iš naujo atrasti natūralius būdus palaikyti savo kūno harmoniją ir gyvybingumą.