Vienadienės: Daugiau Nei Tik Diena Trunkantis Žydėjimas. Išsamus Gidas Jūsų Sodui

Kiekvienas sodininkas, tiek pradedantysis, tiek patyręs, ieško augalų, kurie džiugintų akį, nereikalautų vergiškos priežiūros ir kasmet sugrįžtų su nauja jėga. Tarp gausybės gėlių viena išsiskiria savo apманinga prigimtimi ir stebinančiu atsparumu. Tai – vienadienė. Išgirdus šį pavadinimą, vaizduotėje iškyla trapus, vos vieną dieną gyvuojantis žiedas. Ir tai yra tiesa. Tačiau ši tiesos dalis pasakoja tik mažytę istorijos dalį apie vieną nuostabiausių ir universaliausių sodo augalų. Pasiruoškite atrasti vienadienių pasaulį iš naujo, nes tai – gėlė, kuri yra kur kas daugiau nei trumpalaikis grožis.

Kas slypi po vardu? Botaninis vienadienės portretas

Nors lietuviškas pavadinimas „vienadienė“ puikiai apibūdina vieną žiedo gyvenimo ciklą, mokslinis pavadinimas Hemerocallis atskleidžia kur kas poetiškesnę prasmę. Jis kilęs iš graikų kalbos žodžių hēmera, reiškiančio „diena“, ir kallos, reiškiančio „grožis“. Taigi, tai – „vienos dienos grožis“. Ir išties, kiekvienas atskiras vienadienės žiedas pražysta ryte ir nuvysta vakare, kai kurių naujų veislių žiedai išlieka atviri iki kito ryto. Tačiau čia ir slypi didysis paradoksas: nors vienas žiedas gyvena trumpai, visa gėlė žydi ilgai ir gausiai. Ant vieno tvirto žiedstiebio, vadinamo skapu, gali susiformuoti nuo keliolikos iki keliasdešimties pumpurų, kurie skleidžiasi paeiliui, vienas po kito. Dėl to vienas vienadienės keras gali nepertraukiamai žydėti kelias savaites ar net mėnesį, o tinkamai parinkus skirtingo ankstyvumo veisles, jų žiedais galima džiaugtis nuo pat vasaros pradžios iki vėlyvo rudens.

Dažnai daroma klaida – vienadienės painiojamos su lelijomis (Lilium genties gėlėmis). Nors žiedų forma gali būti panaši, tai yra visiškai skirtingi augalai. Svarbiausias skirtumas slypi po žeme: lelijos auga iš svogūnų, o vienadienės – iš mėsingų, kartais gumbiškų šaknų sistemos. Vienadienių lapai, ilgi, siauri ir panašūs į kardo ašmenis, auga tiesiai iš šaknies kaklelio, sudarydami vešlų kerą, o lelijų lapai išsidėstę ant stiebo. Šis skirtumas lemia ir kur kas paprastesnę vienadienių priežiūrą bei didesnį atsparumą.

Nuo Rytų virtuvės iki Vakarų sodo: turtinga vienadienių istorija

Vienadienės kelias į mūsų gėlynus buvo ilgas ir vingiuotas. Jų tėvynė – Azija, ypač Kinija, Japonija ir Korėja. Čia jos buvo auginamos tūkstančius metų, tačiau iš pradžių vertintos ne dėl dekoratyvumo, o dėl praktinės naudos. Konfucijus rašė apie jas dar V amžiuje prieš Kristų. Senovės Kinijoje vienadienės buvo svarbi maisto kultūros ir tradicinės medicinos dalis. Jų džiovinti žiedpumpuriai, vadinami „auksinėmis adatomis“ (huáng huā cài), iki šiol yra populiarus ingredientas sriubose ir troškiniuose.

Į Europą pirmosios vienadienės atkeliavo XVI amžiaus pabaigoje. Iš pradžių tai buvo paprastos, gamtoje augančios rūšys, tokios kaip geltonoji vienadienė (Hemerocallis lilioasphodelus) ir rudoji, arba laukinė, vienadienė (Hemerocallis fulva). Pastaroji, dėl savo neįtikėtino gyvybingumo ir gebėjimo plisti, greitai „pabėgo“ iš botanikos sodų ir natūralizavosi daugelyje Europos ir Šiaurės Amerikos vietovių, kur iki šiol dažnai vadinama „pakelės lelija“.

Tikrasis vienadienių bumas Vakarų pasaulyje prasidėjo XX amžiaus pradžioje, kai selekcininkai, ypač amerikietis daktaras Arlow Burdette Stout, pamatė milžinišką jose slypintį potencialą. Būtent jo ir kitų entuziastų dėka iš kelių gamtinių rūšių buvo išvesta neįtikėtina veislių įvairovė, kuri šiandien skaičiuojama dešimtimis tūkstančių. Iš paprastos geltonos ir oranžinės spalvos gėlės vienadienė virto tikra sodo karaliene, galinčia pasigirti visomis vaivorykštės spalvomis, išskyrus gryną mėlyną ir baltą.

Spalvų, formų ir dydžių vaivorykštė: pasiklydę veislių gausoje

Šiuolaikinis vienadienių pasaulis yra pribloškiantis. Selekcininkai nuolat kuria vis naujas veisles, kurios stebina ne tik spalvomis, bet ir žiedų formomis, dydžiais bei kitomis savybėmis. Norint nepasiklysti šioje gausoje, verta susipažinti su pagrindiniais vienadienių tipais.

• Spalvos: Vienadienių spalvų paletė beveik beribė. Nuo švelnių pastelinių atspalvių – kreminės, gelsvos, persikinės, rožinės – iki ryškių ir sodrių – raudonos, vyšninės, violetinės, beveik juodos. Ypatingai vertinamos dvispalvės (bicolor) veislės, kurių vidiniai ir išoriniai žiedlapiai yra skirtingų spalvų, bei daugiaspalvės (polychrome), kuriose susilieja keli atspalviai. Daugelis veislių turi kontrastingos spalvos „akį“ arba „gerklę“ žiedo centre, o žiedlapių kraštai gali būti puošti kitos spalvos apvadu (picotee). Kai kurių žiedų paviršius žėri tarsi padengtas aukso dulkėmis – tai vadinama „deimantinėmis dulkėmis“ (diamond dusting).
• Žiedo forma: Klasikinė vienadienės forma yra apvali arba trikampė. Tačiau egzistuoja ir kur kas įmantresnių variantų. Pilnavidurės veislės atrodo lyg maži bijūnai ar rožės. „Voro“ (spider) tipo vienadienių žiedlapiai yra labai ilgi ir siauri, o jų ilgio ir pločio santykis yra didesnis nei 4:1. Egzotiškai atrodo ir „neįprastos formos“ (UFO – Unusual Form) vienadienės, kurių žiedlapiai būna susisukę, gofruoti ar kitaip išraiškingai deformuoti.
• Dydis ir aukštis: Vienadienės gali būti ir tikros nykštukės, ir sodo milžinės. Miniatiūrinių veislių keras siekia vos 20-30 cm aukštį, o žiedų skersmuo – vos keli centimetrai. Tuo tarpu aukštaūgės veislės gali iškelti žiedstiebius į daugiau nei metro aukštį, o jų žiedai savo dydžiu prilygsta didelei lėkštei.
• Žydėjimo laikas: Pagal žydėjimo laiką vienadienės skirstomos į ankstyvas (žydinčias birželio pabaigoje – liepos pradžioje), vidutinio ankstyvumo (liepos mėn.) ir vėlyvas (rugpjūčio mėn.). Ypač vertinamos pakartotinai žydinčios (rebloomer) veislės, kurios po pagrindinio žydėjimo bangos vėliau vasarą ar rudenį išleidžia naujus žiedstiebius ir pražysta dar kartą.
• Lapai: Pagal lapų elgesį žiemą vienadienės skirstomos į visžales (evergreen), pusiau visžales (semi-evergreen) ir miegančias (dormant). Lietuvos klimato sąlygomis patikimiausios yra miegančios veislės. Jų lapai rudenį visiškai nunyksta, o augalas pereina į gilų ramybės periodą, taip puikiai pasiruošdamas šalčiams. Visžalės ir pusiau visžalės veislės labiau tinka švelnesnio klimato zonoms, nors gerai pridengtos gali peržiemoti ir pas mus.

Vienadienių auginimas ir priežiūra: malonumas, o ne darbas

Vienadienės pelnytai vadinamos tinginio gėle. Jų priežiūra tokia paprasta, kad su ja susidoros net ir visiškas naujokas. Svarbiausia – parinkti tinkamą vietą ir teisingai pasodinti.

Sodinimo vieta ir dirvožemis

Geriausiai vienadienės jaučiasi ir gausiausiai žydi saulėtoje vietoje, kur saulės spinduliai jas lepina bent 6 valandas per dieną. Tiesa, jos pakenčia ir dalinį pavėsį (puspavėsį), tačiau tuomet žydėjimas gali būti ne toks gausus. Tamsesnių spalvų (raudonos, violetinės) veislės netgi geriau jaučiasi lengvame pavėsyje per pačius dienos karščius, nes saulė gali kiek pablukinti intensyvią jų spalvą. Dirvožemiui vienadienės nėra reiklios. Jos augs beveik bet kokioje sodo žemėje, išskyrus itin šlapias, užmirkusias vietas, kur gali pradėti pūti šaknys. Idealiausias variantas – laidi, derlinga, neutralaus arba silpnai rūgštaus pH priemolio ar priesmėlio dirva.

Sodinimas ir dauginimas

Geriausias laikas sodinti vienadienes Lietuvoje – pavasaris (gegužės mėn.) arba vasaros pabaiga – rudens pradžia (nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio). Svarbu, kad augalas spėtų gerai įsišaknyti iki didesnių šalnų. Sodinant iškasama duobė, maždaug dvigubai platesnė už šaknų gumulą. Į duobės dugną galima įberti komposto ar gerai perpuvusio mėšlo. Augalas sodinamas tokiame pačiame gylyje, kaip augo prieš tai. Šaknies kaklelis (vieta, kur šaknys pereina į lapus) neturi būti giliau nei 2-3 cm po žeme. Pasodinus augalą reikia gausiai palieti.

Paprasčiausias ir efektyviausias vienadienių dauginimo būdas – kero dalijimas. Tai geriausia daryti kas 4-5 metus, pavasarį arba po žydėjimo. Senas, tankus keras iškasamas ir aštriu kastuvu ar peiliu padalijamas į kelias dalis. Kiekviena dalis turi turėti bent kelis ūglius (vėduokles) ir sveikų šaknų. Šis procesas ne tik padaugina augalų, bet ir atjaunina seną kerą, skatindamas gausesnį žydėjimą.

Priežiūros subtilybės

Įsitvirtinusios vienadienės yra itin atsparios sausrai, tačiau pirmaisiais metais po pasodinimo ir ilgesnių sausrų metu jas reikėtų reguliariai ir giliai palieti. Tręšti reikėtų saikingai. Pavasarį, vegetacijai prasidėjus, galima patręšti kompleksinėmis trąšomis. Per didelis azoto kiekis skatins vešlių lapų augimą, bet ne žiedų formavimąsi.

Kad augalas atrodytų estetiškai, peržydėjusius žiedus (vadinamuosius „vienadienius“) galima nuskabyti. Nors tai nėra būtina augalo sveikatai, bet taip jis atrodys tvarkingiau ir neeikvos energijos sėklų formavimui. Kai ant žiedstiebio nebelieka pumpurų, jį reikėtų nupjauti prie pat pagrindo. Vėlyvą rudenį, po pirmųjų stipresnių šalnų, pageltusius ir nunykusius lapus reikėtų nupjauti, paliekant apie 10 cm. Tai padės išvengti ligų ir kenkėjų žiemojimo lapų liekanose. Dauguma veislių puikiai žiemoja Lietuvoje be jokio papildomo dengimo, tačiau jautresnes ar naujai pasodintas veisles pirmąją žiemą galima pamulčiuoti durpėmis, kompostu ar eglišakėmis.

Daugiau nei gėlė: vienadienė virtuvėje

O dabar – pati įdomiausia ir mažiausiai žinoma vienadienių pusė. Ar žinojote, kad beveik visos vienadienės dalys yra valgomos? Tai – tikras delikatesas, kurį galite užsiauginti savo sode. Svarbu atsiminti du dalykus: pirma, valgymui tinka tik tikrosios vienadienės (Hemerocallis), o ne nuodingos lelijos (Lilium). Antra, maistui naudokite tik tuos augalus, kurie auginti be cheminių purškalų.

• Žiedpumpuriai: Tai – pati populiariausia valgomoji dalis. Neišsiskleidusius, tvirtus pumpurus galima rinkti ir ruošti kaip šparagines pupeles. Jų skonis švelnus, traškus, primenantis žirnelių ir šparagų derinį. Juos galima trumpai apvirti, kepti svieste, troškinti su kitomis daržovėmis ar net marinuoti.
• Žiedai: Išsiskleidę žiedai – puikus ir spalvingas salotų ingredientas. Jų tekstūra minkšta, o skonis šiek tiek saldus. Galima įdaryti įvairiais įdarais (pvz., varškės ar sūrio kremu) ir patiekti kaip originalų užkandį.
• Jauni ūgliai: Ankstyvą pavasarį, kai iš žemės išlenda jauni, keliolikos centimetrų ūgliai, juos galima nupjauti ir ruošti kaip šparagus – virti garuose ar kepti.
• Šaknys: Kai kurios vienadienių rūšys formuoja nedidelius šakniagumbius. Juos iškasus rudenį, galima virti ar kepti kaip mažas bulvytes. Skonis šiek tiek primena topinambus.

Vienadienė – tai augalas, paneigiantis posakį, kad grožis reikalauja aukų. Ji dovanoja savo grožį dosniai ir nereikalaudama beveik nieko mainais. Tai atspari, ilgaamžė, įvairiaspalvė sodo gyventoja, kuri gali tapti ne tik jūsų gėlyno puošmena, bet ir netikėtu atradimu virtuvėje. Leiskite šiam „vienos dienos grožiui“ apsigyventi savo sode, ir jis džiugins jus savo ištikimybe ir gausiu žydėjimu daugelį metų.