Arbatos puodelis lietuviškai: Tarp močiutės vaistinėlės ir modernių atradimų

Sutikite, yra kažkas magiško tame, kai vėsų rudens vakarą ar žvarbią žiemos dieną rankose laikai garuojantį arbatos puodelį. Lietuvoje šis ritualas yra kur kas daugiau nei paprastas troškulio malšinimas. Tai – svetingumo gestas, pirmosios pagalbos priemonė peršalus ir tylus pokalbio palydovas. Nors mes neturime tūkstantmečių senumo arbatos ceremonijų, kaip Rytų kultūros, ar griežto „penktos valandos arbatos“ etiketo, kaip anglai, lietuviška arbatos gėrimo tradicija yra ne mažiau gili, savita ir neatsiejama mūsų tapatybės dalis.

Lietuvio santykis su arbata yra dvejopas. Viena vertus, tai – giliai šaknis įleidusios žolininkystės tradicijos, „močiutės arbatėlės“ nuo visų ligų. Kita vertus – globalizuoto pasaulio atnešta įvairovė: nuo klasikinių juodųjų ir žaliųjų arbatų iki modernių „matcha“ ar „bubble tea“ variacijų. Šiandienos straipsnyje leisimės į kelionę po lietuvišką arbatos pasaulį – nuo pievose renkamos liepos iki specializuotų parduotuvių lentynų.

Ne Camellia Sinensis, o žolelės: Tikroji lietuviška arbata

Visų pirma, svarbu atskirti du dalykus. Kai lietuvis sako „arbata“, jis dažnai turi omenyje ne tik tradicinį arbatmedžio (Camellia Sinensis) lapelių plikinį, bet absoliučiai bet kokį karštą žolelių, uogų ar vaisių užpilą. Būtent čia ir slypi mūsų tradicijos šerdis. Šimtmečiais Lietuva buvo agrarinis kraštas, o ryšys su gamta – itin stiprus. Kiekviena šeimininkė, kiekviena močiutė buvo ir šiek tiek žolininkė, puikiai žinanti, kada ir kokią žolelę skinti, kaip džiovinti ir kokiais atvejais naudoti.

Ši tradicija toli gražu nėra išnykusi. Nors daugelis perka vaistažoles vaistinėse ar parduotuvėse, vis dar gausu žmonių, kurie vasaros viduryje patys keliauja į pievas rinkti čiobrelių, liepų žiedų ar raudonėlių. Tai tapo savotiška meditacija, grįžimu prie šaknų.

Močiutės išmintis: Rinkimas, džiovinimas ir paskirtis

Tradicinis žolelių rinkimas apipintas savitais ritualais. Buvo tikima, kad didžiausią galią žolelės turi surinktos per tam tikras šventes, pavyzdžiui, Rasas (Jonines), anksti ryte, dar nespėjus nukristi rasai. Surinktos žolelės būdavo džiovinamos klojimuose, palėpėse ar tiesiog tamsiose, gerai vėdinamose patalpose, surištos į nedidelius ryšulėlius ir pakabintos žemyn galva. Šis vaizdas – kvepiančių žolynų pilna palėpė – daugeliui yra vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų.

O „arbatėlių“ paskirtis buvo aiškiai apibrėžta. Tai – tikra liaudies medicina puodelyje:

• Liepžiedžiai (Liepų žiedai): Neabejotinai, viena populiariausių arbatų Lietuvoje. Pirmasis vaistas nuo peršalimo, karščiavimo. Ji skatina prakaitavimą, ramina ir kvepia vasaros medumi. Puodelis liepžiedžių arbatos su medumi – klasika, kai „kimba“ liga.
• Čiobreliai: Dar viena „būtinoji“ arbata. Stipraus, šiek tiek kartaus skonio, ji nepamainoma gydant kosulį, bronchitą. Dėl stiprių eterinių aliejų puikiai tinka ir inhaliacijoms.
• Ramunėlės: Švelnus, universalus pagalbininkas. Ramunėlių arbata geriama virškinimui gerinti, skrandžio skausmams malšinti, o vakare – nervams raminti ir miegui gerinti. Tinka ir išoriniam naudojimui – skalavimams.
• Mėtos (Pipirmėtės): Atgaivinanti, virškinimą skatinanti arbata. Vasarą dažnai geriama ir šalta, kaip atsigaivinimo priemonė. Padeda nuo pykinimo.
• Melisa: Savo poveikiu panaši į mėtų ir ramunėlių derinį. Malonaus, švelniai citrininio kvapo arbata, geriama nervinei įtampai mažinti, nuotaikai gerinti.
• Raudonėlis: Dažnai naudojamas kaip prieskonis, tačiau jo arbata liaudies medicinoje vertinama dėl atsikosėjimą lengvinančių ir virškinimą gerinančių savybių.
• Jonažolė: Laikyta vos ne stebuklingu vaistu „nuo 99 ligų“. Dabar labiau žinoma dėl savo raminamojo poveikio ir savybių, padedančių kovoti su lengva depresija ar nerimu.

Svarbu paminėti ir įvairius uogų lapų (aviečių, žemuogių, juodųjų serbentų) ar vaisių (džiovintų obuolių, spanguolių) užpilus, kurie taip pat vadinami „arbatomis“ ir yra populiarūs dėl skonio bei vitaminų gausos. Ypač vertinama aviečių lapų ir stiebų arbata, taip pat turinti temperatūrą mažinančių savybių.

Arbata kaip vaistas ir ritualas: „Išgerk arbatėlės“

Lietuviškoje kultūroje frazė „išgerk arbatėlės“ turi ypatingą reikšmę. Tai nėra tik siūlymas atsigerti. Tai – globos, rūpesčio ir meilės išraiška. Tai pirmas dalykas, kurį išgirsi pasiskundęs prasta savijauta, sušalęs ar tiesiog nuliūdęs. Šiltas puodelis, paduotas mamos ar močiutės, veikia kaip terapija – sušildo ne tik kūną, bet ir sielą.

Ypatingą vietą arbata užima ir pirties ritualuose. Po kaitinimosi pirtyje, kūnas netenka daug skysčių, todėl juos atgauti yra gyvybiškai svarbu. Čia vėlgi karaliauja ne vanduo, o žolelių arbata – dažniausiai mėtų, liepžiedžių ar specialūs „pirties“ mišiniai. Tikima, kad šilta arbata padeda kūnui palaipsniui atvėsti ir sustiprina pirties teikiamą naudą sveikatai.

Arbatos gėrimas su medumi ir citrina – atskira kategorija. Citrina, kaip ir imbieras, Lietuvoje atsirado palyginti neseniai, tačiau dabar peršalimo sezono metu ši trijulė (arbata + medus + citrina/imbieras) yra tiesiog neatsiejama. Medus čia veikia ne tik kaip saldiklis, bet ir kaip dar viena gydomoji priemonė.

Svetingumo simbolis: Kai arbata reiškia „Prašom užeiti“

Be medicininės paskirties, arbata Lietuvoje atlieka nepaprastai svarbią socialinę funkciją. Tai – svetingumo pagrindas. Užsukusiam svečiui, net ir netikėtam, pirmasis siūlomas dalykas beveik visada bus kava arba arbata. „Gal arbatos?“ – šis klausimas atveria duris pokalbiui, sukuria jaukią atmosferą.

Kitaip nei kava, kuri dažnai asocijuojasi su greitu ritmu, energijos antplūdžiu, arbata kviečia neskubėti. Prie arbatos puodelio sprendžiami reikalai, dalijamasi naujienomis, aptariamos šeimos problemos. Tai – ilgesnio, ramesnio pasisėdėjimo gėrimas.

Ir, žinoma, arbata retai geriama viena. Lietuviškas svetingumas reikalauja, kad prie arbatos būtų patiekta „kažkas skanaus“. Tai gali būti paprasti sausainiai, naminis pyragas (legendinis „Obuolių pyragas“), gabalėlis šakočio ar tiesiog dubenėlis uogienės. Beje, tradicija dėti uogienę (ypač aviečių) tiesiai į arbatą vietoj cukraus taip pat labai giliai įsišaknijusi.

„Tiktrosios“ arbatos kelias į Lietuvą: Nuo dvaro iki sovietmečio

Kalbant apie Camellia Sinensis – juodąją ir žaliąją arbatą – jos istorija Lietuvoje kur kas trumpesnė. Pirmiausia ji pasiekė aukštuomenę, dvarus, greičiausiai per Lenkiją ar Rusiją (samovarų kultūra, nors ir nebuvo masiškai prigijusi, kai kuriuose regionuose pėdsaką paliko). Tai buvo prabangos prekė.

Platesnį vartotojų ratą „tikroji“ arbata pasiekė sovietmečiu. Tiesa, pasirinkimas buvo, švelniai tariant, skurdus. Vyravo „Gruziniška“ (kuri dažnai buvo prastos kokybės, karti) arba „Indiška“ (vadinamoji „su drambliuku“), kuri jau buvo laikoma geresnės kokybės. Dažniausiai tai buvo juodoji arbata, geriama labai stipri, gausiai pasaldinta ir būtinai su citrinos griežinėliu. Žalioji arbata buvo beveik nežinoma arba laikoma „vaistu“ (pvz., kraujospūdžiui mažinti).

Arbatos paketėlių era dar labiau supaprastino procesą, tačiau kartu ir nuskurdino skonį. Patogumas nugalėjo kokybę, o pats arbatos ruošimas tapo mechaniniu veiksmu – užpilti pakelį verdančiu vandeniu.

Įdomus kultūrinis skirtumas: skirtingai nei britai ar net mūsų kaimynai latviai ir estai (dėl skandinavų įtakos), lietuviai beveik niekada negėrė ir iki šiol retai geria arbatą su pienu. Toks derinys daugeliui atrodo keistas ar net neskanus. Juoda arbata – tai su cukrumi ir citrina.

Moderni arbatos revoliucija: Atrandame pasaulį iš naujo

Atgavus nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, Lietuvą užplūdo ne tik vakarietiškos prekės, bet ir kultūros. Tai dramatiškai pakeitė ir arbatos žemėlapį. Pradėjome atrasti, kad arbata – tai ne tik juodas pakelis ar močiutės žolelės. Tai – visas pasaulis.

Nuo paketėlio prie kokybės

Pastaraisiais dešimtmečiais įvyko tikras kokybinis šuolis. Žmonės pradėjo domėtis, ką geria. Atsirado pirmosios specializuotos arbatos parduotuvėlės, siūlančios ne tik įvairių rūšių birių arbatų, bet ir edukaciją.

Sužinojome, kad žalioji arbata neturi būti karti (jei tinkamai plikoma ne verdančiu vandeniu), atradome baltąją arbatą, sužavėjo mus ulongai (Oolong) ir nustebino fermentuoti pu-erh (Pu-erh). Pradėjome kreipti dėmesį į kilmės šalį, regioną, derlių. Arbatos ruošimas vėl tapo ritualu – su tinkama temperatūra, plikymo laiku, specialiais arbatinukais.

Naujosios mados ir grįžimas prie šaknų

Kartu su klasikinių arbatų atradimu, atėjo ir globalios mados:

• Matcha: Ši japoniška žaliosios arbatos pudra tiesiog užkariavo kavines. „Matcha latte“ tapo madingu, „sveiku“ ir instagramišku gėrimu, konkuruojančiu su kava.
• Burbulinė arbata (Bubble Tea): Iš Taivano kilęs fenomenas greitai rado savo nišą, ypač tarp jaunimo. Saldi arbata su pieno ar vaisių skoniais ir tapiokos perlais – tai labiau desertas nei tradicinis gėrimas, bet jis taip pat vadinamas „arbata“.
• „Gourmet“ žolelės: Įdomu tai, kad modernios tendencijos paskatino atsigręžti ir į savo šaknis, tik kitu kampu. Pradėjo kurtis maži lietuviški ūkiai ir prekių ženklai, kurie tas pačias močiučių žoleles – čiobrelius, mėtas, liepžiedžius – pateikia naujai. Dabar tai – gražiose, stilingose pakuotėse, dažnai ekologiškai užaugintos, sertifikuotos, skirtos ne tik „gydymui“, bet ir malonumui.

Išvados: Dvejopa lietuviškos arbatos siela

Taigi, kokia yra šiandieninė arbatos gėrimo tradicija Lietuvoje? Ji yra nuostabiai dvejopa ir harmoninga.

Viena vertus, mes išsaugojome gilų, archajišką ryšį su gamta ir žolelėmis. „Močiutės vaistinėlė“ vis dar veikia, o liepžiedžių ar čiobrelių arbata vis dar yra pirmasis pasirinkimas susirgus ar sušalus. Tai mūsų pagrindas, mūsų DNR.

Kita vertus, mes tapome atviri pasauliui. Drąsiai ragaujame kiniškus ulongus, japonišką „matcha“ ar indišką „masala chai“. Mūsų kavinės siūlo platų arbatų meniu, o namuose dažnas turime ne vieną ir ne dvi arbatos rūšis skirtingoms progoms.

Lietuviškas arbatos puodelis šiandien yra tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties. Jame telpa ir pagarba tradicijai, ir smalsumas naujovėms. Bet svarbiausia – ar jis būtų su medumi ir citrina, ar su tapiokos perlais – jis išlieka tuo, kuo buvo visada: bendravimo, rūpesčio ir jaukumo simboliu. Tad… gal arbatos?