Meškauogių Arbata Žindant: Svarstyklėse Nauda Mamai ir Rizika Kūdikiui

Tapimas mama – stebuklingas, tačiau kupinas iššūkių etapas. Ypač pirmieji mėnesiai po gimdymo, kai moters organizmas dar tik atsigauna, o visas dėmesys sutelktas į naujagimį. Būtent šiuo jautriu laikotarpiu bet koks mamos negalavimas kelia dvigubą stresą. Viena iš tokių bėdų, neretai užklumpančių moteris po gimdymo, yra šlapimo takų infekcija (ŠTI). Ir čia, ieškant natūralių pagalbos priemonių, dažnai prisimenama liaudies medicinos klasika – miltelinė meškauogė (Arctostaphylos uva-ursi), tiksliau, jos lapų arbata.

Šis atšiauriuose pušynuose ar pajūrio kopose augantis visžalis krūmelis šimtmečius buvo pagrindinis vaistas nuo „pūslės uždegimo“. Jo veiksmingumas nekelia abejonių. Tačiau kai kalbame apie žindančią mamą, kyla esminis klausimas: ar tai, kas padeda jai, yra saugu jos kūdikiui? Ar meškauogių arbata žindant yra išmintingas pasirinkimas, ar pavojingas eksperimentas? Šiame straipsnyje mes panirsime giliai į mokslo ir medicinos atsakymus, kad padėtume jaunoms mamoms priimti informuotą sprendimą.

Kas toji paslaptinga meškauogė? Trumpas botaninis portretas

Miltelinė meškauogė – nedidelis, šliaužiantis erikinių šeimos augalas, kurį dažnai galime pamatyti Lietuvos miškuose, ypač sausuose pušynuose, viržynuose, pelkių pakraščiuose. Jos lapeliai smulkūs, odiški, tamsiai žali, o rudenį sunokina ryškiai raudonas, bet beskanes, „miltines“ uogas (būtent nuo jų ir kilo pavadinimas). Tačiau vaistinei žaliavai renkami ne vaisiai, o būtent lapai.

Tradicinėje medicinoje meškauogių lapai vertinami jau šimtmečius. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie jos naudojimą šlapimo takų ligoms gydyti siekia XIII amžių. Ir šis populiarumas nėra laužtas iš piršto – augalas turi galingą biocheminį užtaisą.

Pagrindiniai „kariai“: Arbutinas ir Hidrochinonas

Pagrindinė meškauogės veiklioji medžiaga, lemianti jos gydomąsias savybes, yra fenolinis glikozidas, vadinamas arbutinu (kartais dar vadinamas ursinu). Pats savaime arbutinas nėra aktyvus. Tačiau patekęs į organizmą ir nukeliavęs į šlapimo takus, jis, veikiamas bakterijų ir šarminės terpės, skyla į dvi dalis: gliukozę ir hidrochinoną.

Štai hidrochinonas ir yra tikrasis „darbininkas“. Tai itin stipri antiseptinė, antibakterinė medžiaga, kuri veiksmingai slopina ir naikina pagrindinius šlapimo takų infekcijų sukėlėjus, ypač E. coli bakterijas. Būtent hidrochinonas suteikia meškauogių arbatai jos šlapimą dezinfekuojantį poveikį.

Be arbutino, lapuose gausu ir taninų (rauginių medžiagų), kurios suteikia arbatai sutraukiantį, karstelėjusį skonį. Taninai taip pat turi tam tikrą priešuždegiminį poveikį, tačiau dideliais kiekiais gali dirginti skrandį.

Meškauogių arbata žindant: Kodėl specialistai raukia antakius?

Atrodo, viskas puiku – turime natūralų, laiko patikrintą antiseptiką. Kodėl gi žindanti mama, kenčianti nuo ŠTI, negalėtų jo vartoti? Deja, būtent tas pats galingas hidrochinonas, kuris yra meškauogės privalumas, tampa didžiausiu jos trūkumu žindymo laikotarpiu.

Medicinos ir farmakologijos pasaulyje galioja auksinė taisyklė: „Pirmiausia – nepakenk“ (Primum non nocere). Kai kalbame apie žindymą, ši taisyklė taikoma dvigubai – ir mamai, ir kūdikiui, kuris yra visiškai priklausomas nuo motinos pieno.

Oficiali Europos vaistų agentūros (EMA) ir kitų autoritetingų sveikatos organizacijų pozicija yra aiški: meškauogių preparatų (įskaitant arbatą) vartoti žindymo laikotarpiu nerekomenduojama. Pažvelkime, kodėl.

1. Hidrochinono kelionė: Ar jis patenka į motinos pieną?

Didžiausia problema yra ta, kad trūksta išsamių, kokybiškų klinikinių tyrimų su žmonėmis, kurie tiksliai parodytų, kokia dalis suvartoto arbutino ir iš jo susidariusio hidrochinono patenka į motinos pieną. Hidrochinonas yra sisteminėje kraujotakoje absorbuojama medžiaga, todėl farmakologinė prielaida yra tokia: labai tikėtina, kad jis patenka į pieną.

Kadangi tikslus kiekis nežinomas, o pati medžiaga yra laikoma potencialiai toksiška didesnėmis dozėmis, laikomasi atsargumo principo – manoma, kad rizika egzistuoja.

2. Kokia galima teorinė rizika kūdikiui?

Čia ir slypi didžiausias pavojus. Naujagimio ir kūdikio organizmas – tai ne sumažinta suaugusiojo kopija. Jo organų sistemos, ypač kepenys ir inkstai, kurios atsakingos už medžiagų skaidymą ir šalinimą, yra dar nesubrendusios.

• Toksiškumas: Hidrochinonas net ir suaugusiems vartojant didelėmis dozėmis ar ilgą laiką gali būti toksiškas. Jis siejamas su kepenų pažeidimais, pykinimu, vėmimu, traukuliais. Koks kiekis būtų toksiškas mažam, kelių kilogramų sveriančiam kūdikiui, kurio detoksikacijos sistemos veikia lėčiau? Niekas negali tiksliai pasakyti, todėl rizikuoti neverta.
• Dirginimas: Stiprios fenolinės medžiagos gali dirginti jautrų kūdikio virškinamąjį traktą, sukelti pilvo skausmus, dieglius ar viduriavimą.
• Methemoglobinemija: Nors tai reta, kai kurios cheminės medžiagos (ypač nitratai ir tam tikri fenolio dariniai) gali sukelti būklę, vadinamą methemoglobinemija, kai kraujas praranda gebėjimą efektyviai pernešti deguonį. Nors tiesioginės sąsajos su terapinėmis hidrochinono dozėmis piene nenustatytos, pati medžiagos prigimtis kelia nerimą.

3. Taninų faktorius

Nepamirškime ir jau minėtų taninų. Meškauogių arbata jų turi itin daug. Jie stipriai dirgina skrandžio gleivinę. Net ir pačiai mamai ši arbata gali sukelti stiprų pykinimą, šleikštulį ar net vėmimą. Žindančiai moteriai, kurios organizmas ir taip patiria stresą, tai tikrai nėra pageidaujamas šalutinis poveikis. Be to, gausus taninų kiekis gali trikdyti geležies ir kitų mineralų įsisavinimą iš maisto, o tai ypač aktualu po gimdymo, kai dažnai vargina anemija.

„Bet mano močiutė gėrė…” Liaudies išmintis prieš mokslą

Labai dažnai tenka girdėti argumentą: „Mūsų močiutės gėrė ir viskas buvo gerai”. Šis argumentas yra suprantamas, bet medicininiu požiūriu labai silpnas.

1. Nežinome konteksto: Ar močiutė tikrai gėrė arbatą būtent žindymo metu? O gal ji nutraukdavo žindymą tam laikotarpiui? O gal jos kūdikis dėl to daugiau verkė, blogiau augo svoris, bet tuo metu tai buvo „nurašoma” kitiems dalykams?
2. „Išgyvenusiojo klaida”: Mes girdime istorijas tų, kuriems „viskas buvo gerai”. Mes negirdime istorijų tų, kuriems galbūt baigėsi liūdniau, nes anksčiau kūdikių mirtingumas buvo didesnis, o priežastys dažnai likdavo neaiškios.
3. „Natūralu” nelygu „saugu”: Tai pati didžiausia ir pavojingiausia klaida. Nuodingoji musmirė ar šunvyšnė (Atropa belladonna) yra 100% natūralūs augalai, tačiau mirtinai pavojingi. Meškauogė nėra tokia pavojinga, bet jos veikliosios medžiagos yra stiprūs chemikalai, tik pagaminti gamtos, o ne farmacijos gamyklos. Kūdikio organizmui skirtumo nėra.

Todėl, nors liaudies medicina yra neįkainojamas žinių lobynas, žindymo laikotarpiu kiekvieną „patarimą iš gamtos” reikia vertinti per mokslo ir saugumo prizmę.

Ką daryti, jei kamuoja šlapimo takų uždegimas? Saugios alternatyvos žindant

Suprantama, kad šis straipsnis gali nuvilti tas mamas, kurios ieškojo natūralaus išsigelbėjimo. Tačiau žinia nėra bloga. Ji tik sako: „Meškauogė – blogas pasirinkimas”. Laimei, yra daugybė kitų, saugių būdų, kaip padėti sau užklupus ŠTI.

1. Visų pirma – pas gydytoją!

Tai yra pats svarbiausias žingsnis. Bandymas savarankiškai „išsigydyti” šlapimo takų infekciją žindymo metu yra rizikingas. Negydoma arba netinkamai gydoma infekcija gali komplikuotis į inkstų uždegimą (pielonefritą), o tai jau labai rimta būklė, reikalaujanti hospitalizacijos ir stiprių antibiotikų.

Nebijokite kreiptis į savo šeimos gydytoją. Šiuolaikinė medicina turi platų arsenalą antibiotikų, kurie yra visiškai suderinami su žindymu (pavyzdžiui, penicilinų ar cefalosporinų grupės). Gydytojas, atlikęs šlapimo tyrimą ir nustatęs sukėlėją, parinks patį saugiausią ir efektyviausią vaistą, kuris nepakenks jūsų kūdikiui. Tai greičiausias ir patikimiausias kelias pasveikti.

2. Saugūs natūralūs pagalbininkai (pasitarus su gydytoju)

Gydytojui leidus, medikamentinį gydymą galima papildyti saugiomis natūraliomis priemonėmis, kurios palengvins simptomus ir pagreitins gijimą.

• Spanguolės: Tai žindančių mamų „auksinis standartas” kovojant su ŠTI. Skirtingai nei meškauogės, kurios žudo bakterijas, spanguolės veikia mechaniškai. Jų sudėtyje esantys proantocianidinai (PAC) neleidžia E. coli bakterijoms „prikibti” prie šlapimo pūslės sienelių. Bakterijos negali įsitvirtinti, todėl yra lengvai išplaunamos su šlapimu. Spanguolės yra visiškai saugios žindant. Galima gerti grynas sultis (be pridėtinio cukraus), valgyti uogas arba vartoti spanguolių ekstraktą kapsulėmis.
• Gausus skysčių vartojimas: Banali, bet gyvybiškai svarbi taisyklė. Reikia gerti daug ir dažnai – geriausiai tinka paprastas vanduo, negazuotas mineralinis vanduo. Tikslas – „praplauti” šlapimo takus, kad bakterijos nespėtų daugintis. Reikėtų vengti kavos, stiprios juodos arbatos, saldintų ir gazuotų gėrimų, kurie gali dirginti šlapimo pūslę.
• Vitaminas C: Jis padeda šiek tiek parūgštinti šlapimą, o tai sudaro nepalankią terpę bakterijoms daugintis. Be to, vitaminas C stiprina bendrą imunitetą. Galima valgyti daugiau citrusinių vaisių, paprikų, raugintų kopūstų arba išgerti vitamino C papildų (standartinė dozė yra saugi žindant).
• Probiotikai: Gerosios bakterijos (ypač laktobacilos) padeda palaikyti sveiką makšties ir žarnyno mikroflorą. Tai svarbu, nes dažnai ŠTI kyla būtent iš žarnyno patekusioms bakterijoms. Vartojant kefyrą, natūralų jogurtą ar specialius probiotikų papildus, galima sumažinti pasikartojančių infekcijų riziką.
• Šiluma ir poilsis: Nors tai tiesiogiai negydo, šilta (bet ne karšta!) pūslė ant pilvo apačios gali atpalaiduoti raumenis ir sumažinti skausmą bei nemalonų spaudimo jausmą. Poilsis yra būtinas, kad organizmas turėtų jėgų kovoti su infekcija.

3. Kitos žolelių arbatos: Ar galima?

O kaip su kitomis, švelnesnėmis, šlapimą varančiomis arbatomis? Pavyzdžiui, petražolių, beržų lapų ar bruknių lapų?

Čia vėlgi galioja atsargumo principas. Bruknių lapai, beje, yra artimi meškauogės giminaičiai ir taip pat turi arbutino, tik mažesnėmis koncentracijomis. Todėl žindant jų taip pat reikėtų vengti. Petražolės ir beržų lapai laikomi švelnesniais, tačiau irgi neturi pakankamai saugumo tyrimų. Žindymo laikotarpiu geriausia apsiriboti įprastomis, saugiomis arbatomis (pvz., ramunėlių, mėtų, liepžiedžių – saikingai) ir viltis dėti ne į žoleles, o į spanguoles ir gydytojo paskirtus vaistus.

Išvada: Palikite meškauoges ramybėje (bent jau kol maitinate)

Miltelinė meškauogė yra galingas ir veiksmingas vaistinis augalas, išgelbėjęs ne vieną žmogų nuo nemalonių šlapimo takų infekcijų. Tačiau jos galia slypi biologiškai aktyviose medžiagose, kurios yra nesuderinamos su žindymu.

Meškauogių arbata žindant – tai rizika, kurios nauda tikrai neatsveria. Potenciali žala, kurią hidrochinonas gali padaryti per motinos pieną patenkant į kūdikio organizmą, yra pernelyg didelė, kad būtų galima eksperimentuoti.

Jei jaučiate pirmuosius ŠTI simptomus – dažną ir skausmingą šlapinimąsi, spaudimo jausmą pilvo apačioje – nedelskite. Kreipkitės į gydytoją. Gausiai gerkite vandenį ir spanguolių sultis. Rūpinimasis savimi yra geriausias būdas pasirūpinti savo kūdikiu. O meškauogių arbatos puodelį galėsite ramia sąžine išgerti tada, kai žindymo etapas liks užnugaryje.