Turkiška arbata, arba *çay* (tariama „čaj“), yra neatsiejama Turkijos kultūros dalis, simbolizuojanti svetingumą, draugystę ir kasdienio gyvenimo ritualą. Ji geriama visur ir visada – namuose, kavinėse, turguose, netgi oficialiuose susitikimuose. Šis gėrimas, patiekiamas mažose, tulpės formos stiklinėse, turi savitą skonį ir paruošimo būdą, kuris skiriasi nuo įprastų arbatos ruošimo metodų Vakaruose.
Turkiškos arbatos istorija
Nors Turkija šiandien yra viena didžiausių arbatos vartotojų pasaulyje, arbatos istorija šioje šalyje nėra tokia sena, kaip galėtume manyti. Kavos kultūra Turkijoje gyvavo šimtmečius, o arbata pradėjo populiarėti tik XX amžiaus pradžioje. Pirmieji bandymai auginti arbatą Turkijos teritorijoje buvo nesėkmingi. Tik po Pirmojo pasaulinio karo, praradus didžiąją dalį kavos plantacijų, Osmanų imperijos žlugimo metu, imta ieškoti alternatyvų.
Svarbų vaidmenį arbatos plitimo istorijoje suvaidino Zihni Derinas, vadinamas „Turkiškos arbatos tėvu”. Jis 1920-aisiais metais atvyko į Rize regioną Juodosios jūros pakrantėje ir pastebėjo, kad ten puikiai auga kai kurie citrusiniai vaisiai ir lazdynai. Jis įžvelgė potencialą auginti ir arbatą. Z. Derinas atvežė arbatos sėklų iš Gruzijos (tuometinės Sovietų Sąjungos dalies) ir pradėjo eksperimentuoti. Jo pastangos davė vaisių – Rize regiono klimatas ir dirvožemis pasirodė idealiai tinkami arbatos auginimui.
1930-aisiais metais buvo priimti įstatymai, skatinantys arbatos auginimą Rize regione. Valstybė teikė paramą ūkininkams, statė arbatos fabrikus. Arbata tapo svarbia regiono ekonomikos dalimi ir greitai išpopuliarėjo visoje šalyje. Šiandien Turkija yra viena iš penkių didžiausių arbatos augintojų pasaulyje, o didžioji dalis arbatos vis dar auginama Rize regione.
Tradicinis turkiškos arbatos paruošimas
Turkiškos arbatos paruošimas yra savotiškas ritualas, kuriam naudojamas specialus dviejų aukštų arbatinukas, vadinamas *çaydanlık*. Apatiniame arbatinuke verdamas vanduo, o viršutiniame – užplikoma stipri arbata (juodoji, smulkiai supjaustyta).
Paruošimo procesas:
- Į apatinį *çaydanlık* indą įpilama šalto vandens ir užvirinama.
- Į viršutinį indą dedama keletas šaukštų sausos arbatos (priklausomai nuo norimo stiprumo). Dažniausiai naudojama 2-3 arbatiniai šaukšteliai vienai stiklinei.
- Kai vanduo apatiniame inde užverda, dalis jo užpilama ant arbatos viršutiniame inde. Vandens reikia tiek, kad arbata būtų vos apsemta.
- Apatinis indas vėl papildomas vandeniu ir abu indai statomi atgal ant viryklės.
- Ugnis sumažinama ir arbata paliekama plikytis apie 15-20 minučių. Per tą laiką vanduo apatiniame inde nuolat verda, o viršutiniame inde esanti arbata lėtai brinksta ir išskiria savo aromatą.
Pateikimas taip pat yra svarbi ritualo dalis. Turkiška arbata patiekiama mažose, tulpės formos stiklinėse be ąselių. Šios stiklinės vadinamos *ince belli* („su lieknu liemeniu”). Jos forma leidžia ilgiau išlaikyti arbatą karštą apačioje, o viršuje ji šiek tiek atvėsta, todėl ją patogu laikyti rankose. Stiklinės dažnai dedamos ant mažų lėkštelių.
Į stiklinę pirmiausia pilama stiprios arbatos iš viršutinio *çaydanlık* indo (apie 1/3 ar 1/4 stiklinės), o tada praskiedžiama karštu vandeniu iš apatinio indo, reguliuojant stiprumą pagal skonį.Cukrus dedamas į stiklinę, o ne į arbatinuką. Dažniausiai naudojami du maži cukraus gabalėliai.
Turkiškos arbatos gėrimo etiketas ir socialinė reikšmė
Turkiška arbata yra daug daugiau nei tiesiog gėrimas. Tai – socialinio bendravimo, svetingumo ir draugystės simbolis. Pasiūlyti arbatos yra įprastas gestas svečiui, nepriklausomai nuo vizito tikslo. Atsisakyti arbatos Turkijoje laikoma nemandagiu poelgiu.
Arbata geriama visą dieną, nuo pat ryto iki vakaro. Ji geriama pusryčiaujant, po valgio, susitikimų metu, pertraukėlių darbe metu ir, žinoma, vakare, bendraujant su šeima ir draugais. *Çay bahane, sohbet şahane* – sako turkai. Tai reiškia: „Arbata yra pretekstas, pokalbis yra nuostabus“. Ši frazė puikiai atspindi arbatos gėrimo socialinę reikšmę.
Turkiškose kavinėse (*çay evi* arba *kıraathane*) vyrai tradiciškai renkasi žaisti stalo žaidimus (pvz., nardus), diskutuoti apie politiką ir, žinoma, gerti arbatą. Nors šiais laikais kavinėse lankosi ir moterys, tradicinės *kıraathane* vis dar išlieka vyriška erdve.
Arbatos pardavėjai (*çaycı*) yra įprastas reginys Turkijos miestų gatvėse. Jie nešioja specialius padėklus su stiklinėmis arbatos ir siūlo ją parduotuvėse, biuruose ir kitose darbo vietose.
Įdomūs faktai apie turkišką arbatą
- Turkija yra viena iš daugiausiai arbatos suvartojančių šalių pasaulyje, lenkianti net Didžiąją Britaniją.
- Turkiška arbata tradiciškai geriama be pieno.
- Rize regionas, vadinamas „Turkijos arbatos sostine“, gamina beveik visą šalyje suvartojamą arbatą.
- Turkijoje rengiami arbatos festivaliai, kuriuose galima paragauti įvairių arbatos rūšių ir susipažinti su arbatos kultūra.
- Yra specialūs arbatos sodai (*çay bahçesi*), kuriuose žmonės renkasi gerti arbatos ir mėgautis gamta.
- Prie turkiškos arbatos dažnai patiekiami saldūs užkandžiai, pavyzdžiui, lokumas (turkiškas saldėsis) arba baklava.
- Arbata Turkijoje dažnai patiekiama su citrinos skiltele, nors tai nėra labai tradiciška.
- Žodis *çay* kilęs iš kinų kalbos žodžio *chá*.
- Stipri turkiška arbata vadinama *demli*, o silpnesnė – *açık*.
- Teigiama, kad arbatos gėrimo įprotis Turkijoje padeda žmonėms atsipalaiduoti, mažina stresą ir gerina virškinimą.
Turkiška arbata – tai ne tik karštas gėrimas, bet ir svarbi Turkijos kultūros dalis, neatsiejama nuo kasdienio gyvenimo, svetingumo ir socialinio bendravimo. Jos unikalus paruošimo būdas, pateikimo ritualas ir sodrus skonis paverčia arbatos gėrimą ypatinga patirtimi.
