Medus ir karšta arbata: ar tikrai verčiame vaistą nuodu?

Kiekvieną rudenį ir žiemą, kai už lango staugia žvarbus vėjas ar krenta šlapdriba, lietuvių namuose kartojasi tas pats ritualas. Užverda virdulys, į puodelį keliauja kvapnios žolelės, citrinos griežinėlis ir… šaukštas auksinio medaus. Medus ir karšta arbata – tai duetas, kuris mūsų kultūroje atrodo toks pat neišskiriamas kaip juoda duona ir druska. Tai pirmoji pagalba peršalus, paguoda po sunkios darbo dienos ir tiesiog jaukumo simbolis.

Tačiau pastaraisiais metais šį idilišką vaizdą temdo vis garsesnės diskusijos ir gąsdinimai. „Nedėk medaus į karštą vandenį – jis tampa toksiškas!”, „Karštis nužudo visus vitaminus!”, „Tai tas pats, kas valgyti cukrų!”. Ar šiuose teiginiuose yra tiesos, ar tai tik dar vienas internetinis mitas? Ar tikrai šimtmečius gyvavusi tradicija staiga tapo pavojinga sveikatai? Šiame straipsnyje mes ne tik atsakysime į šiuos klausimus, bet ir panagrinėsime cheminius procesus, vykstančius jūsų puodelyje, bei pateiksime rekomendacijas, kaip iš šio derinio gauti maksimalią naudą.

Amžinas ginčas: Ajurveda prieš šiuolaikinį mokslą

Prieš neriant į chemines formules, verta suprasti, iš kur kilo baimė kaitinti medų. Pagrindinis šio nerimo šaltinis – senovės indų medicina Ajurveda. Pagal Ajurvedos principus, medus, pakaitintas virš 40 laipsnių Celsijaus, tampa „Ama” – toksiška medžiaga, kuri, kaip teigiama, sunkiai virškinama ir kemša organizmo kanalus. Senovės tekstuose teigiama, kad kaitintas medus veikia kaip lėti klijai, teršiantys kūną.

Tačiau šiuolaikinis mokslas į tai žiūri kiek kitaip. Laboratoriniai tyrimai rodo, kad medus kaitinamas iš tiesų keičiasi, tačiau žodis „toksiškas” dažnai vartojamas per drąsiai. Svarbu atskirti du skirtingus dalykus: maistinės vertės praradimą ir toksiškų medžiagų susidarymą. Tai nėra tapatūs procesai, ir būtent čia daroma daugiausia klaidų interpretuojant informaciją.

Kas tas paslaptingasis HMF ir ar reikia jo bijoti?

Kai kalbama apie medaus kaitinimą, mokslininkai dažniausiai mini junginį sudėtingu pavadinimu – hidroksimetilfurfuralas (HMF). Tai organinis junginys, susidarantis skylant cukrui rūgštinėje aplinkoje kaitinimo metu. Medus natūraliai yra rūgštinis produktas (jo pH svyruoja tarp 3,5 ir 5,5), o jame gausu fruktozės ir gliukozės. Tad taip, kaitinant medų, HMF kiekis jame didėja.

Tačiau štai kur slypi esmė: HMF nėra kažkoks unikalus medaus nuodas. Jo gausu daugybėje termiškai apdorotų produktų, kuriuos vartojame kasdien ir net laikome sveikais. Pavyzdžiui:

• Džiovintose slyvose ir abrikosuose.
• Keptoje duonoje.
• Kavoje (kavos pupelių skrudinimo metu susidaro dideli kiekiai HMF).
• Karamelizuotuose gaminiuose.

Tyrimai rodo, kad įdėjus šaukštelį medaus į karštą arbatą, HMF kiekis padidėja nežymiai ir tikrai nepasiekia lygio, kuris būtų laikomas pavojingu žmogaus sveikatai. Kad HMF taptų realia grėsme, reikėtų suvartoti milžiniškus kiekius perdeginto medaus. Tad teiginys, jog karšta arbata su medumi jus apnuodys, yra stipriai perdėtas mitas.

Biologinis aktyvumas: ką iš tikrųjų prarandame?

Jei toksiškumas atkrenta, lieka kita, kur kas realesnė problema – naudingųjų savybių praradimas. Medus nėra tik saldiklis. Tai biologiškai aktyvus produktas, kuriame yra fermentų (diastazės, invertazės, gliukozės oksidazės), vitaminų, mineralų ir antioksidantų. Būtent fermentai yra jautriausia medaus dalis.

Temperatūros ribos:

• Iki 35–40°C: Tai natūrali avilio temperatūra. Tokioje šilumoje medus jaučiasi „kaip namie”. Visi fermentai, vitaminai ir aromatinės medžiagos išlieka nepakitę. Tai ideali temperatūra vartojimui, jei tikitės gydomojo poveikio.
• 40–50°C: Prasideda lėtas fermentų irimas. Pirmiausia nukenčia jautriausi fermentai, tokie kaip invertazė. Medus vis dar vertingesnis už cukrų, bet praranda dalį savo „supergalių”.
• Virš 60°C: Tai kritinė riba. Dauguma fermentų denatūruojasi (žūsta). Vitaminai, ypač vitaminas C, skyla. Išgaruoja lakiosios aromatinės medžiagos, kurios suteikia medui specifinį kvapą.
• 100°C (Verdantis vanduo): Medus tampa tiesiog brangiu cukraus sirupu. Jame lieka tik angliavandeniai (kalorijos) ir mikroelementai (kalis, geležis), kurie yra atsparūs karščiui. Baktericidinės savybės praktiškai išnyksta.

Išvada paprasta: jei į verdantį vandenį įdėsite medaus, gausite skanų, saldų gėrimą, kuris sušildys ir suteiks energijos, bet jis nebeveiks kaip vaistas nuo gerklės uždegimo ar imuniteto stiprintojas ta prasme, kuria tikimės iš žalio medaus.

Arbata, medus ir metalinis šaukštelis: dar vienas mitas

Kalbant apie medaus ruošimą, negalima nepaminėti dar vieno gando, klajojančio internete ir močiučių pasakojimuose: „Niekada nekabink medaus metaliniu šaukštu, nes vyksta oksidacija!”

Iš tiesų, medus yra rūgštinė terpė ir gali reaguoti su metalais. Tačiau šis perspėjimas atkeliavo iš senų laikų, kai indai ir įrankiai buvo gaminami iš aliuminio ar nesioksiduojančio plieno, kuris nebuvo toks kokybiškas. Šiuolaikiniai stalo įrankiai dažniausiai gaminami iš nerūdijančio plieno (stainless steel), kuris yra chemiškai inertiškas trumpalaikio kontakto metu. Jei jūs tiesiog pakabinate medų ir įdedate į arbatą – reakcija įvykti nespės. Problema kiltų tik tuomet, jei paliktumėte metalinį šaukštą medaus stiklainyje kelioms savaitėms. Tad drąsiai naudokite savo įprastus įrankius.

Kaip taisyklingai mėgautis medumi su arbata?

Norint suderinti malonumą su nauda, nereikia atsisakyti šio puikaus gėrimo. Reikia tik šiek tiek kantrybės ir strategijos. Štai auksinės taisyklės, kaip paruošti medų ir karštą arbatą neprarandant vertingųjų savybių:

1. Kantrybės testas

Užplikykite arbatžoles verdančiu vandeniu (jei to reikalauja arbatos rūšis, pvz., juodoji ar vaisinė). Palaukite. Leiskite arbatai pritraukti ir, svarbiausia, pravėsti. Idealus momentas dėti medų yra tada, kai puodelį galite drąsiai laikyti delnuose ir jis nedegina odos. Tai reiškia, kad temperatūra nukrito iki maždaug 45–50°C ar žemiau. Taip, tai šiek tiek viršija „žalių fermentų” ribą, bet nuostoliai bus minimalūs, lyginant su verdančiu vandeniu.

2. Valgymas „užkandant”

Tai pats sveikiausias būdas, kurį propaguoja bitininkai. Pasigaminkite karštos arbatos be saldiklių. Paimkite šaukštelį medaus į burną ir lėtai čiulpkite, užgerdami šilta arbata. Taip medus burnoje susimaišo su seilėmis, pradeda veikti gleivinę tiesiogiai, o jo temperatūra nekyla drastiškai. Be to, taip geriau pajusite tikrąjį medaus skonio profilį.

3. Koks medus geriausiai tinka į arbatą?

Nors visi medūs yra puikūs, skirtingos rūšys arbatoje atsiskleidžia kitaip:

• Liepų medus: Klasika peršalus. Jis turi stiprų prakaitavimą skatinantį poveikį. Jo mentolio poskonio natos puikiai dera su čiobreliais ar mėtomis.
• Grikių medus: Turi daug geležies ir specifinį, aštrų skonį. Puikiai tinka su stipria juodąja arbata ir citrina, sukurdamas „vyrišką”, sodrų gėrimą.
• Miško medus: Turtingas mineralais, tamsus, mažiau saldus. Tinka tiems, kas nemėgsta per didelio saldumo arbatoje.
• Rapsų medus: Labai greitai tirpsta, švelnaus skonio, bet turi mažiau išreikštą gydomąjį aromatą. Tai tiesiog geras, natūralus saldiklis.

Sinergija: kodėl medus ir arbata visgi yra puikus duetas?

Net jei medų įdėsite į kiek per karštą arbatą ir prarasite dalį fermentų, šis derinys vis tiek yra naudingesnis nei cukrus ar dirbtiniai saldikliai. Kodėl?

Gerkles raminantis poveikis (Demulcentas): Tirštas, saldus skystis padengia gerklės gleivinę. Tai fiziškai ramina sudirgusią gerklę, mažina kosulio refleksą. Tyrimai su vaikais parodė, kad medus prieš miegą gali būti efektyvesnis už kai kuriuos vaistinėse parduodamus sirupus nuo kosulio.

Eterinių aliejų garai: Karštoje arbatoje ištirpęs medus skleidžia aromatą. Kvėpuojant šiais garais (ypač liepų ar spygliuočių medaus), palengvėja kvėpavimas, atkemšama nosis. Tai savotiška mini-inhaliacija.

Geresnis miegas: Medus šiek tiek pakelia insulino lygį, kas padeda triptofanui patekti į smegenis. Triptofanas verčiamas serotoninu, o vėliau – melatoninu (miego hormonu). Šilta arbata (pvz., ramunėlių) su medumi yra puikus vakaro ritualas nemigos kankinamiems žmonėms.

Įdomūs faktai, kurių galbūt nežinojote

Ar žinojote, kad medaus rūgštingumas gali pakeisti arbatos spalvą? Jei į stiprią juodąją arbatą įdėsite medaus (ypač lipčiaus), ji gali pašviesėti arba tapti drumzlinas. Tai normali cheminė reakcija, rodanti, kad medus yra natūralus. Tuo tarpu cukrus arbatos spalvos nekeičia.

Dar vienas niuansas – falsifikuotas medus. Jei įdėjus šaukštą medaus į šiltą arbatą jis ištirpsta akimirksniu, nepalikdamas jokio pėdsako ar drumstumo, verta suklusti. Tikras, kokybiškas medus tirpsta lėčiau, dažnai sukurdamas lengvus sūkurius (vadinamus „Sirupo efektu”) ir gali padaryti arbatą šiek tiek ne tokią skaidrią dėl žiedadulkių ir vaško likučių.

Receptai, kurie sušildys ir gydys

Pabaigai – keletas receptų, kur medus ir karšta arbata susitinka geriausiu įmanomu būdu.

„Auksinis Imbierinis Skydas”

Tai gėrimas, kai jaučiate, kad „kažkas kabinasi”.

1. Sutarkuokite 2 cm imbiero šaknies.
2. Užpilkite karštu (ne verdančiu!) vandeniu.
3. Įdėkite griežinėlį citrinos ir žiupsnelį ciberžolės.
4. Uždenkite ir palaukite 7-10 minučių.
5. Kai gėrimas taps maloniai šiltas, įdėkite didelį šaukštą medaus. Maišykite, kol ištirps.

Raminanti pieno ir medaus arbata (be kofeino)

Puikiai tinka vaikams ir prieš miegą.

1. Užplikykite ramunėlių arbatą.
2. Įpilkite šlakelį šilto pieno (karvės arba migdolų).
3. Įberkite žiupsnelį cinamono.
4. Leiskite atvėsti iki 40°C.
5. Įmaišykite šaukštelį liepų medaus.

Galutinis verdiktas

Tad ar medus karštoje arbatoje yra klaida? Tikrai ne, jei žinote taisykles. Nustokite bijoti „toksiškumo” ir verčiau susikoncentruokite į temperatūros valdymą. Medus yra gamtos dovana, kuri nusipelno pagarbos – nekepinkite jo verdančiame vandenyje, jei norite vitaminų, bet nesijauskite nusikaltėliais, jei tiesiog norite pasaldinti savo arbatos puodelį.

Svarbiausia – mėgaukitės procesu. Arbatos gėrimas su medumi yra ne tik kalorijų ar vitaminų šaltinis, tai emocinė būsena, kuri pati savaime turi gydomųjų galių. Tegul jūsų arbatos puodelis visada būna šiltas, o medus jame – saldus ir kvepiantis vasara.